Rasa Martens

“99 %” – knyga apie V.A.Bumelį

Viena iš įdomiausių biografijų skaitytų Lietuvoje ir apie lietuvį yra Vlado Algirdo Bumelio biografija- “99 %”.

Šioje knygoje yra ne tik pakankamai aiškiai išdėstytos vizijos ir galimybės kaip Lietuvai tapti stipria šalimi, bet ir kiekvienam  žmogui labai paprastai pasakojama kaip tik savo valios pastangų dėka, dideliu darbu ir užsispyrimu galima pasiekti visko ko truokšti.

Tai būtų galima vadinti ir verslo vadovėliu, nes jame tikrai nemažai rimtų patarimų iš patirties ir jie labai žemiški, o ne šiuo metu populiarūs tradiciniai smegenų plovimo metodai. Profesorius lietuviškų įmonių pavyzdžiais atskleidžia daug verslo subtilybių, urias galima lengvai pritaikyti sau.

Žodžiu, skaičiau ir džiaugiausi, kad turime Lietuvoje tokių žmonių, kuriems ne visvien..tokių, kuriais galime didžiuotis pasaulyje, o ne tik savo kieme.

Keletą citatų iš šios knygos išrinkau į čia:

” Svarbiausia ne nekilnojamasis, o kilnojamasis turtas- žmogaus žinios, išmintis. Sėkmės nėra, yra tik kruopštus ir ilgas darbas: 99% darbo plius 1% talento.”

“Jeigu turi- duok, bet ne tam, kuris prašo.”

“Tik vienu metu lygiagrečiai darant daug ir įvairių darbų, galima sėkmė.”

“Ne taupydami tapsime turtinga tauta, o dirbdami, plėtodami gamybą, kurdami verslą.”

“Projektas-ne konstitucija, gali būti nedidelių pakeitimų, bet vienas dalykas turi išlikti-projekto pabaigos data.”

“Netoleruoju šykštumo dalijantis įgytomis žiniomis.”

“Viskas turi būti gražu, net ir vaistų pakuotės. Kaip sakė rusų aviakonstruktorius Artiomas Mikojanas, skraido tik gražūs lėktuvai.”

Ir t.t….

Nauja knygyno tvarka-mokami maišeliai

Ko siekia knygynas, kuris vieną dieną apmokęstina plastikinius maišelius klientams?

Negalvojau, kad teks apie savo mylimą knygyną rašyti nelabai linksmą istoriją, tačiau visada parašau apie teigiamus nutikimus ir pagiriu, todėl atsitikus neigiamiems dalykams taip pat nenoriu tylėti. Be to, patys knygyno darbuotojai paragino rašyti laišką vadovybei ir paaiškinti ką manau. Kadangi, manau, kad šis klausimas įdomus ne tik man- rašau čia.

Knygyną “Pegasas” ne vieną kartą gyriau viešai savo Blog’e. Esu šio knygyno nuolatinė lankytoja ir patikėkite, perku DAUG knygų. Žinant, kad pati daug skaitau, o ir dovanas dovanoju visiems beveik išskirtinai nors po vieną knygą, tai per metus susidaro nemaža suma.

Turiu kliento kortelę, kurioje  net neabejoju, kad matosi kokia suma yra išleista knygyne. O ir pastarąjį kartą pirkau man rodos daugiau nei už 100 Lt. Buvau labai “maloniai” nustebinta, kai manęs paklausė ar reikia maišelio, nes jis yra mokamas.

Jau seniai visada stengiuosi naudoti kuo mažiau plastikinių maišelių ir dažnai jei tik gaunasi atsisakau jų kai juos bando duoti ir nemokamai.

Taigi, jei knygynas tokiu būdu bando mus “auklėti” tapti ekologiškais, tai tada mokamas maišelis turėtų būti popierinis, ekologiškas. Tada aš pasirinkčiau ar mokėti už jį 15 cnt. Bet dabar.. 

Kaip jaustis pastoviam klientui, kuris perka nemažai? Ar toks taupymas ir lojalumo nevertinimas  atneš naudą?

Aš sutinku, kad galbūt galima būtų nustatyti minimalią pirkinio sumą ( 50 lt.ar pan.) iki kurios už maišelį tektų mokėti. 

O be to..mūsų knygos tikrai nėra pigios, todėl papildoma paslauga renkantis knygyną yra labai svarbi.

Čia panašiai kaip aš restorane vieną dieną svečiams į sąskaitą įtraukčiau sumą už duoną ar servetėles..

Brunėjaus sultono haremo moterys

20.000 USD už 2 savaičių viešnagę pas vieną iš turtingiausių pasaulyje žmonių- Brunėjaus sultoną..gali nutikti taip, kad miegoti su juo arba jo broliu teks tik vieną kartą gal kasdien, tačiau visoms skrendančioms į svečius aišku, kad TEKS. Ir vistiek ten nori skristi tūkstančiai merginų..

Perskaičiau šiais metais išleistą knygą apie vienos niujorkietės gyvenimą ten, jos visą istoriją, kuri kelia šiurpą.  Brunėjuje ji su pertrauka buvo 18 mėnesių.

Įkurta visa agentūra, kuri pvz. Niujorke ieško merginų, tvarko joms dokumentus kelionei ir t.t. Tada merginos skrenda ten ir būna apgyvendintos apartamentuose, kuriuose turi būti visą dieną, o kiekvieną vakarą turi būti išsiruošusios į vakarėlius. Viso vienu metu gyvena apie 40 gražuolių iš viso pasaulio. Vakarėliuose visų pirma vyksta didelė konkurencija dėl sultono brolio Jefri dėmesio, o po to…

Labai įdomiai veikia Stokholmo simdromas, merginos nors ir atsiduoda už pinigus, bet vis tiek jaučiasi tarsi gyventų pasakoje ir būtų princesėmis. Visos jos greba, kad tik nebūtų išsiūstos namo, nors gyvena uždarytos. Beje, nei viena nebuvo nuskriausta mokant atlyginimą- visos gaudavo dar ir brangių dovanų, papildomų $$.  Jei tapdavai favorite, tada tu skrisdavai private jet apsipirkti į Singapūrą, kur pirkinių suma nebuvo ribojama ir t.t.

Žodžiu, sunku būtų patikėti, kad tai vyksta mūsų laikais, viskas civilizuotai ir be prievartos.

Negaliu atpasakoti visos knygos įspūdžių, tačiau dar keletas niuansų:

• sultonas ir jo brolis pasivadindavo pasauliečių vardais ir hareme moterys juos turėdavo vadinti tik šiais vardais;
• jie nemėgo kūdų merginų ir dažnai būdavo, kad labai kūdas išsiųsdavo namo po pirmo susitikimo.nepaisant to, merginos vis tiek norėdamos būti gražesnės viena už kitą gerdavo alkį malšinančius vaistus ir t.t.
• vakarėlio pabaiga būdavo tada, kai sultono brolis Jefri išeidavo miegoti, tačiau visi dar keletą minučių likdavo laukti salėje, nes jis dar gali persigalvoti, o jei tai įvykdavo visi turėdavo linksmintis toliau;
• merginos parskridę namo galėdavo JAV įsigyti prabangiausius namus už gautus pinigus ir gyventi kelis metus be darbo;
• vyrai ten geležinės sveikatos, nes mylėtis gali net po kelis kartus per dieną, valdyti šalį, prekiauti nafta ir linksmintis iki išnaktų;
• nepaisant visų šėliojimų, Jefri norėdavo ryte atsibusti šalia mėgstamos merginos ir kalbėti apie paprastus dalykus, nors visada ir būdavo įjungtas BBC kanalas.

Stebiuosi autorės drąsa. Kai ji išleido šią knygą, visuose Amerikos laikraščiuose ir TV laidos mirgėjo jos veidas..

Pasaka baigėsi, o gal tik prasidėjo…