Rasa Martens

Žiedo simbolika meilėje

Vestuvės be apsikeitimo vestuviniais žiedais, ar tai įmanoma?

Baigėsi vasara, baigėsi ir masinių vestuvių sezonas..jausmas toks, kad kasmet vestuvių tik daugėja, nors Europos statistikos ir duoda mums žinoti, kad vis daugiau porų gyvena nesusituokę.

Šią vasarą tuokėsi ir vienas mano bičiulis, kuris nusprendė, kad vestuvinių žiedų jiems nebereikia ir jie nieko nereiškia. Nuotaka taip pat pritarė, nes jai bet koks žiedas ant rankos tik trukdo. Kai matau juos tokius laimingus, tikiu, kad jiems abiems taip gerai. Bet ar pati taip norėčiau?

Tada ir išsivystė diskusija ką vestuvinis žiedas reiškia kiekvienam ir mūsų, ar jis tik varžo ir mus savinasi ar jis kaip tik duoda bendrumo jausmą..

Nuo senų senovės pasikeitimas žiedais turi žmonių susijungimo simboliką, tai meilės ir ištikimybės simbolis. Jau senovės Egipte žmonės keisdavosi žiedais, tačiau juos mūvėdavo ant bevardžio piršti, nes tikėdavo, kad ten esanti arterija veda tiesiai į širdį.

Dažnai žmonės dėl darbo specifikos turi nusiimti žiedus, nes jie gali būti priežastis sužeidimui, tačiau bent jau savaitgalį tada jie nori užsidėti žiedą. Vestuvinis žiedas yra bene vienintelis papuošalas kuris leidžiamas dėvėti ir dirbant padavėju restorane.

Nemanau, kad svarbi žiedo kaina. Esu mačiusi žiedus ir iš paprastos vielutės, kurios dalis praėjus keliems metams buvo panaudota gaminat jau gana brangų žiedą su deimantu.

Gana keista atrodo ir mada Amerikoje, kai nuotakai privalai pirkti sužadėtuvių žiedą kainuojantį ne mažiau nei 2 tavo atlyginimai. Ir tada visi pamatę žiedą maždaug gali įvertinti jaunikio finansinę padėtį.. gana žiauriai čia gaunasi ir manau, kad su meile neturi nieko bendro.

Įdomu, o ką jums reiškia vestuvinis žiedas ir ar jis reikalingas?

Odė kavinei “Suokalbis”

Matyt tikrai daugelis žinojo, kad Vilniuje buvo kavinė “Suokalbis”, kurioje rinkdavosi Vilniaus bohema. Esu joje buvusi gal vieną kartą, tačiau dar prieš kokius metus sėdint “IN VINO” viena miela porelė ėjo pratęsti vakarėlio į ten ir mus labai kalbino..Atsisakėme, nuoširdžiai juokėmės, kad mus ten kvietė…nespėjome..ją uždarė.

Rinkdavosi čia poetai, dailininkai, kiti menininkai. Senoji ir jaunoji karta..

Ne taip seniai laikraštyje “Šiaurės Atėnai” skaičiau nepaprastai gražų straipsnį apie šitą kavinę. Staipsnį parašė išeivis Gint Aras (tikr.Karolis Gintaras Žukauskas), gimęs Čikagoje, baigęs Kolumbijos universitetą Niujorke. Iki dabar dėsto anglų kalbą Mortono koledže Čikagoje. 

Mūsuose gi rašoma šiek tiek kita gaidele, kad ši kavinė buvo jau mirusi ir praradusi senąją savo dvasią. Čia būdavo tik geriama, šūkalojama ir mušamasi..

Tačiau man labai patiko viena mintis pono straipsnyje, kad geriau buvo palaikyti tokią kavinę ir suteikti jai pagalbą, nei remti vamzdžio prie Neries gamybą. Juk tokia kavinė buvo tam tikras traukos centras ir turistams..pažiūrėti, pamatyti, pajausti bohemos dvasią.

Aš juk ir pati  daug dažniau prisimenu viešint Čikagoje aplankytus underground barus, kuriuose tamsu, gal net murzina, bet skamba gera gyva muzika, žmonės neagresyvūs, menininkai, nei beveidį prabangų restoraną.. tai tikrai senųjų laikų, neišblizginta Amerika.

Taigi, galbūt ir “Suokalbio” senoji Lietuva kažkam buvo įdomi..

Su kuo pakalbu, beveik visi žinojo ir buvo buvę “Suokalbyje”. Ir visi jį prisimena su šypsena veide. Tai nebuvo beveidė kavinė..

“99 %” – knyga apie V.A.Bumelį

Viena iš įdomiausių biografijų skaitytų Lietuvoje ir apie lietuvį yra Vlado Algirdo Bumelio biografija- “99 %”.

Šioje knygoje yra ne tik pakankamai aiškiai išdėstytos vizijos ir galimybės kaip Lietuvai tapti stipria šalimi, bet ir kiekvienam  žmogui labai paprastai pasakojama kaip tik savo valios pastangų dėka, dideliu darbu ir užsispyrimu galima pasiekti visko ko truokšti.

Tai būtų galima vadinti ir verslo vadovėliu, nes jame tikrai nemažai rimtų patarimų iš patirties ir jie labai žemiški, o ne šiuo metu populiarūs tradiciniai smegenų plovimo metodai. Profesorius lietuviškų įmonių pavyzdžiais atskleidžia daug verslo subtilybių, urias galima lengvai pritaikyti sau.

Žodžiu, skaičiau ir džiaugiausi, kad turime Lietuvoje tokių žmonių, kuriems ne visvien..tokių, kuriais galime didžiuotis pasaulyje, o ne tik savo kieme.

Keletą citatų iš šios knygos išrinkau į čia:

” Svarbiausia ne nekilnojamasis, o kilnojamasis turtas- žmogaus žinios, išmintis. Sėkmės nėra, yra tik kruopštus ir ilgas darbas: 99% darbo plius 1% talento.”

“Jeigu turi- duok, bet ne tam, kuris prašo.”

“Tik vienu metu lygiagrečiai darant daug ir įvairių darbų, galima sėkmė.”

“Ne taupydami tapsime turtinga tauta, o dirbdami, plėtodami gamybą, kurdami verslą.”

“Projektas-ne konstitucija, gali būti nedidelių pakeitimų, bet vienas dalykas turi išlikti-projekto pabaigos data.”

“Netoleruoju šykštumo dalijantis įgytomis žiniomis.”

“Viskas turi būti gražu, net ir vaistų pakuotės. Kaip sakė rusų aviakonstruktorius Artiomas Mikojanas, skraido tik gražūs lėktuvai.”

Ir t.t….