Rasa Martens

Išmokti atsisveikinti..

Kartais turime tiesiog atsistoti, atsisveikinti ir išeiti.. Kai kurie mūsų atsisveikinimai nutinka visai netikėtai, be išankstinio perspėjimo. Kai kuriuos galima nujausti iš anksto. Kai kurie mūsų atsiveikinimai mums atneša lengvumo jausmą, o kai kurie nepaprastai didelį skausmą. Mes atsisveikiname su Žmonėmis, vietomis, įvykiais, dulkėmis apaugusiais mūsų nusistatymais ir elgesio normomis.

Dažnai savo kelionėje turime atsisveikinti ir su vienu svarbiausių dalykų- savo svajonėmis. Jos labai vertingos ir įleidžia savo šaknis į mūsų mintis ir jausmus. Bet jei mes nepastebime, mirę mūsų svajonės, kurias mes vistiek nešiojamės su savimi mūsų vidinį ir išorinį pasaulį daro labai sunkiu..

Tada mes bandome mirusių svajonių paliktas juodas tuščias vietas užkamšyti naujai sutiktais žmonėmis, naujais dalykais, tačiau dažniausiai tai būna nesėkminga. Ir matyt dėl to, kad ta iliuzija tiesiog blokuoja mūsų jausmus ir mes neesame pasiruošę naujoms svajonėms, naujoms vizijoms.

Jei savo akyse turime tik vakarykštes svajones ir dėl jų nematome šiandieninės arba rytojaus svajonės, reiktų pabandyti su jomis atsisveikinti.

Net jei tai būtų daug kainuojanti svajonė, didelė viltis ar aukštas tikslas, bet jauti, kad jis visiškai netinka tau nei šiandien, nei ateityje..turi su ja atsisveikinti ir neeikvoti savo jėgų. Atsisveikinant reiktų pasakyti, kokia brangi ir svarbi ta svajonė, tačiau atėjo laikas ją palikti ir judėti toliau..

Klystame visi..( vyskupai taip pat )

Prieš keletą savaičių Vokietijos evangelikų bažnyčios vadovė vyskupė Margot Käßmann buvo pagauta vairuojanti išgėrusi. Jos kraujyje rasta 1,54 promilės alkoholio.

Moteris, 4 mergaičių mama; bažnyčios, kuri Vokietijoje vienija apie 25 milijonus tikinčiųjų galva, pasninko metu vairuoja girta..

Ji iš kart savo noru atsistatydino, tačiau labai įdomus momentas yra tas, kad Evangelikų bažnyčios taryba didžiąja dauguma siūlė jai neatsistatydinti ir išreiškė visokiariopą pasitikėjimą bei palaikymą..

Vis tik pati p.Margot Käßmann nusprendė, kad jos elgesys neatitiko vertybių, kurias ji propogavo ir ji negali toliau vadovauti, nes tai gali pakenkti bažnyčios reputacijai.

Taigi, žmogus supranta ir vertina savo darbą, gerbia žmones, kurie ja pasitiki..ir juos nuvylus jis padaro sprendimus. ( Prisiminkime didžiai gerbiamų Lietuvos politikų keliones išgėrus ir jų elgesį kai juos pagauna.. atsakomybę, supratimą..)..Na, bet aš esu pasižadėjusi čia nepolitikuoti.

Vienas gražus pastebėjimas apie žmonių klaidas:

Savo atsistatydinimo kalboje vyskupė Margot Käßmann labai gražiai pasakė apie nupuolimą..( bandysiu išversti iš vokiečių kalbos, bet sunkiai gausis tai padaryti su tokiu pačiu gražiu skambesiu)- kad ir kaip žemai mes krintame, pačiame dugne vis tiek mūsų laukia Dievo glėbys..

Apie mūsų religiją..

Skaitydama buvusio muzikos įrašų pasaulinės studijos BMG generalinio menedžerio vokiečio Thomas M.Stein autobiografiją radau labai daug įdomių minčių apie katalikybę.

Tik nedaugelyje Europos šalių ( Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir Italijoje) egzistuoja oficialus bažnyčios mokestis, kuris iš karto nuskaičiuojamas tau gavus pajamas. Vokietijoje tai užsilikęs dalykas nuo Veimaro respublikos laikų, tačiau katalikų bažnyčia dėl to labai gerai gyvena. Tokiu būdu jie tarsi išrūšiuoja žmones, t.y. tie kurie moka- reiškia tikinys ir geri, o tie kurie nemoka- …. Bet ar tikrai tas, kuris neina į bažnyčia, nemoka jai tiesiogiai mokesčio, tačiau padeda vargšams ir organizuoja dideles labdaros kampanijas yra netikintis? Thomas M.Stein kelia klausimą ar tai yra Dievo žodis ar tik kunigų nusistatymai?

Šis žmogus beveik vienu metu palaidojo savo moteris ( buvusią žmoną ir dabartinę). Abi moterys mirė nuo vėžio, tačiau viena iš jų nebuvo bažnyčios mokesčio mokėtoja ir dėl to esant  net -15 laipsnių šalčio jos nebuvo galima nešti į bažnyčią. 200 žmonių stovėjo lauke ir šalo ir tarp jų buvo nemažai, kurie tuos mokesčius yra mokėję..

Žodžiu, toliau jis dar analizuoja kaip būtų jeigu bažnyčia turėtų veikti taip, kaip ir sėkminga arba ne verslo bendrovė rinkoje. Tada kunigai turėtų stengtis surinkti kuo daugiau žmonių ir juos įkvėpti geriems darbams, taip pat aukoti bažnyčiai, o taip pat galvoti apie tęstinumą ir ateitį.

Dabar gi bažnyčioje yra begalė draudimų- to negalima, tas blogai, tas amoralu ir t.t. Susidaro toks jausmas, kad klysti negali, o jei suklydai būsi griežtai nubaustas dar žemėje ( gausi nurodymus ką ir kiek kartų turi padaryti, kad išpirktum kaltę arba iš vis būsi pasmerktas)..

Tokioje situacijoje reikia prisiminti budizmą, kur daug kas remiasi kaip tik tuo, kad žmogus gali klysti, kad jis gali pats taisytis ir vėl klysti.. absoliuti tolerancija žmogiškiems dalykams ir didelis NE prievartai.

Pas budistus netgi jei jų vienuolis jaunuolis, pabuvęs vienuolyne suvokia, kad jam per sunku ir jis nori išeiti į pasauliečių gyvenimą- jie jį paleidžia, o paskui bei pamokslavimų ir didelių kančių priima atgal..jei tas jaunuolis vis tik suprato, kad jam vienuolyne geriau..