Rasa Martens

Rasos Martens dienoraštis

Kenija-2 diena (2 dalis)

Parašė Rasa 2012 Jun 29 0 Komentarų

Privažiavus dar arčiau, pamatome kareivius su Kalašnikov automatais, kurie tarsi kažko laukia.Ir iš tiesų, iš tolo atvaromas visas pulkas jaunuolių- bėglių. Kaip kine, kai varo belaisvius surištomis kojomis, viens prie kito. Vienas kareivis puikia anglų kalba man paaiškina, kad bėgliai iš Etiopijos, jie buvo pagauti Kenijos teritorijoje ir dabar bus gabenami atgal. Jie jau eina 300km pėščiomis, todėl galima įsivaizduoti kaip atrodo.

Upė ištvinusi žiauriai, tačiau David vis tiek sako, kad mes bandysime ja pervažiuoti. Jis nusiima batus ir toje tešloje bando ieškoti šiek tiek kietesnės vietos, kad būtų galima važiuoti. Jis stato koja, o ši sminga žemyn giliai giliai..susedame atgal į mašiną ir bandome važiuoti. Galbūt būtų geriau pavadinti plaukti ir slysti, nes mašina visai nestabili ir slidinėja.

Davido patirtis laimi- mes kitoje upės pusėje. Tačiau kelionė toliau nevyksta nors ir temsta. Afrikoje priimta, kad turi padėti draugams ( tų draugų gal net ir nepažysti) kelyje bet kokiu atveju. O čia dar Davidas sutinka iš tiesų savo draugą, kurio džipas įstrigęs jau 10 valandų ir nėra jokių šansų jam išvažiuoti.

Ant kranto sėdi dvi mergaitės, kurios irgi buvo automobilyje. Viena iš jų buvo paimta iš kaimo ir vežama į kitą vietą, kad galėtų lankyti mokyklą.

Vyksta gelbėjimo operacija- ant metalinio šniūro pritvirtinamas kablys ir tasai šniūras bandomas sukti ant propeliariuko, kuris pritvirtintas Davido džipo priekyje. Tuo pat metu jaunuolis užstrigusiame džipe bando judėti pirmyn, tačiau iš to nieko nesigauna. Bando tą patį veiksmą pakartoti iš šono, kažkaip lėtai jau pradeda judėti. Jau visai tamsu..

Kol viskas vyko, dykumoje pamažu temo. Aplink gyvenantys žmonės sėmė žiauriai rudą vandenį iš duobelių ir pylėsi į tuščius plastiko indus. Kai paklausėme ką jie su tuo vandeniu darys, atsakymas buvo paprastas- gers. Juk tai gėlas vanduo su smėliu.

Mėnulio pilnatis, tamsoka..dykumoje ant suskilusios nuo karščio žemės tarsi pelytes, plonais balseliais tos dvi mergaitės tyliai dainuoja..

Vėl riaumoja traukiamas automobilis.

Pamiršau, kad jau koks 100km nebeveikia mūsų mobilieji telefonai. Jie ir neveiks visą tą laiką, kai būsime dykumose ir Nguruit. Tiesa, važiuojant vienoje vietoje yra vienišas medis, į kurį įlipus stebuklingu būdu ryšys yra. Iki to medžio kai kurie važiuoja net 30km, paskambina ir vel grįžta. Aplink tą medį pilna primėtyta šiukšlių, nes kol kalba dar kažką suvalgo, susitinka draugus. Šiaip mobilūs telefonai labai palitę Kenijoje. Čia juos perka už paskutinius pinigus. Visur tik papildymo kortelės. Todėl kai tik gauna kokį pinigėlį, lekia ne maisto, o mobiliako kortelę pasipildyti..

Taigi, be ryšio būti iš pradžių gana keista. Nieko neprarandi jei ir nesužinai kas nutiko kokią 1 dieną ar 2 pasaulyje, koks dolerio kursas ar naftos kaina.

Važiuojam link kaimuko, tačiau vėl pastabdo kariai masajai. Su ietimi. Vienas iš jų nori važiuoti su mumis ir David, žinoma, kad jį paima. Mes labai pavargę, pikti dėl blogo kvapo, tačiau yra kaip yra. Johann persėda pas mus su Christine į galą, o karys sėdasi priekyje. Tai visiškai dar jaunas vaikinas, visas nuo galvos iki kojų tradicine apranga. Nepaleidžia ieties iš rankų ir taip didingai sėdi. Mes jau sėdime ne tokie didingi, nes kvapelis tiesiog nepakeliamas. Atsidarome langus, tačiau tai nelabai padeda. Net jau paskui, jam išlipus dar ilgai jausime gyvulių, mėšlo, žmogaus ir žolių susimaišiusį kvapą. Bet užtat kokios laimingos jaunuolio akys- jis pasižiūri į kelią, paskui į David, paskui vėl į kelią, vėl į mus..beveik danguje.

Artėjame prie kaimelio ( kokie 6 namai ), tačiau aš nelabai galiu netgi suvokti iš kur teks gauti jėgų viską susinešti iš mašinos į namuką. David pasiūlo dar prieš sustojant namuose, nusipirkti coca-colos. Ji esą duos reikiamų jėgų. Dykumoje Coca-Cola? Kaip tai? Pasirodo kaimelyje yra viena parduotuvėlė, kur parduodama tik coca-cola ir tai yra vienintelė vieta 50km spinduliu. O vaikinas, kuriam padėjome ištraukti mašiną iš patvinusios upės yra parduotuvėlės savininko brolis. Todėl mes gauname coca-cola nemokamai. J  Ji puikiai atšaldyta. Jis turi saulės bateriją, kuri generuoja energiją ir jos užtenka šaldytuvui įjungti. Visur kitur aplink tamsa.

Privažiuojam prie namelio. Tai greičiau statybininkų konteineris, be elektros. Mes miegosime jame, o David su Christine miegos konteinerio antrame aukšte įrengtoje terasoje tiesiog po atviru dangum. David tai vadina 5000 žvaigždučių viešbučiu.

Dušas lauke, t.y. pabetonuotos grindys, skardinės sienos ir viršuje dušo galvutė su baku vandens. Šaltas vanduo ir tai jį reiks mums labai taupyti.

Tualetas lauke, bet gana švarus. Nors vis dar neįsivaizduoju savęs ten..

Pavalgome vokiškos dešrytės, išgeriame arbatos. Visi eina dar į dušą, bet aš nesurenku savyje jėgos tai padaryti. Ne dėl to, kad esu pavargusi, bet dėl to, kad po truputį susigyvensiu su mintimi, kad dar 2 dienas bus tik taip.

Įlendu į savo „Victoria secret“ pižamėlę ir lendu į lovą ( jei taip ją galimą pavadinti ). Gauname tik po neapvilktą adijaliuką, nes pagalvės bus surastos tik antrą dieną, nes jos yra užrakintos spintoje, o naktį nežinome kur raktas. Gal ir gerai, kad tos šviesos kol kas nėra, nes aš tik ryte pamatysiu kiek tame namelyje visur aplink žiurkių šūdų..

Beje, mano mažoji LED lemputė, tvirtinti prie knygos ir skaityti, gauna naujų funkcijų: ji lydės mane visur, į tualetą, po konteinerį ir t.t.

Kaip pasakytų anglai: it was a long long day..Viena diena- kaip vieni metai.

Kategorijos: Aktualu, Kelionės

  • RSS
  • Tapk fanu
  • Linkedin
  • Sekti Twitteryje

Populiariausi

Rekomenduoju

  • Steakhouse Hazienda
  • Mabre Residence Hotel
  • Zwilling. Stalas ir virtuvė
  • Papuošalų dizaino studija-salonas