Rasa Martens

Rasos Martens dienoraštis

Kenija-3 diena (1 dalis)

Parašė Rasa 2012 Jul 2 1 Komentaras

Rytas. Jaučiu malonų vėją kambariukyje. Langas buvo atidarytas visą naktį. Nei moskitos, nei skorpionai nebaisu. Nuovargis daro savo. Beje, David sako, kad moskitų čia nėra, nes dabar sausra. Iš tiesų, kol kas nemačiau jų nei vieno.

Pusryčius gaminsime patys, o pietus ir vakarienę gamins Mama ESTA, kuri kaime garsėja savo virtuve. Tai bus gera galimybė jai užsidirbti. Produktus atvežėme mes patys, bet ir tie paprasti: kopūstai, bulvių maišas, makaronai, svogūnai, pomidorai, žirneliai dėžutėje, ryžiai, miltai.

Prieš pusryčius mano bandymas eiti į dušą. Dienos šviesoje ir nepavargus viskas atrodo paprasčiau, tačiau pasirinkimo nėra jokio.. Viena ranka, kita, koja ir pagaliau visa po šaltu vandeniu. Visi juokiasi, kad buvo įtartinai tylu ir jokio spiegimo. Pirmas egzaminas išlaikytas. Maudynes stebėjo tik bezdžionėlė.

Kai ateina pietūs ir mama Esta juos atneša, nustembu, kiek nedaug visko 8 žmonėms: mes 4 ir 4 juodaodžiai, kurie čia padeda statybose David. Žodžiu, virti ryžiai, kitame puode tarsi bulvių sriuba su pomidorų skūrelėm bei sausai apvirti kopūstai. Pirma mintis- kur mėsytė ar kažkas? Kur daugiau maisto? Pasirodo čia viskas: įsidedi ryžių, užsipili tos sriubos su bulvėmis ir įsidedi kopūstų. Tegyvuoja vegetarai.

Beje, čia tradicijos tokios: jei  kas ateina, visada juos kvieti valgyti kartu. Gali nutikti, kad vietoj planuotų 4 žmonių prie stalo ateis 10..ir visiems užteks maisto. Laimės dalykas busi sotus ar ne, bet tas bendrumo jausmas užburiantis. Dalintis viskuo kuo turi, džiaugtis kito žmogaus buvimu šalia tavęs.

Pavalgiu pietus vaikinai nuneša visus indus išplauti mamai Estai. Taigi, šiokio tokio liuksus gyvenimo turime ir čia.

Po pietų aplankome kaimuką, man parodo virtuvę, kur gaminamas mums maistas, pavaikštome po viešbutį. Jame nėra raktų, atvažiuoji ar ateini, pernakvoji ir užmoki kuo turi ir kiek gali.

Esame apsupti nuostabių kalnų, begalinės ramybės ir tylos. Stebuklingas jausmas neapleis visą tą buvimo laiką. Gamta nuostabi, net kvapas kažkoks jaučiasi..

Kiek vėliau mus aplankys Kenijos viceministras specialioms užduotims ( nežinau kokioms, bet susijusioms su mokslais, švietimu). Jis David draugas. Pirmas jausmas jam atvažiavus keistas: prie namelio privažiuoja didelis džipas, išlipa 6 juodaodžiai, vienas su Kalašnikovo automatu ir eina link mūsų. Gerai, kad jie iš karto šypsosi ir sveikinasi. Viceministras Kalonso pasakoja, kad kareiviai kaip tik dabar tvarko užtvanką, kurią sulaužė upė ir už kelių dienų upė bus atstatyta į savąją vagą. Tada kelias ir taps pravažiuojamas, galbūt tada ir galėsime mes judėti toliau.

Pasiimame balionus, chupa-chups, drabužių maišą ir leidžiamės į kelionę pas vaikus į kaimuką. Šitam kaimukyje aš, kaip yra sakoma,  paliksiu savo širdį..

Važiuojant vėl  matome laisvai lakstančius kupranugarius, mažiausias pasaulyje antilopes. Man patinka matyti juos laisvus, ne rezervatuose.

Jau artėjant prie namukų mus pamato ir iš jų lenda moterys, vaikai, mojuoja..Pirmiausia mes pravažiuojame toliau, kad pamatyti David įgyvendintą projektą „Vanduo“. Vietoje, kur lietaus metu kaupiasi vanduo buvo padarytas tarsi ežeras. Vanduo į ten subėga ir nuo aplink esančių skardžių. Visas to ežero dugnas buvo išklotas juoda stora plėvele, kuri sulydyta ir vanduo ištekėti negali.

Tada dar iš ežero nuvestas vamzdis į rezervuarą- cisterną. Joje telpa  40.000 litrų vandens ir ji prisipildo taip pat lietaus metu. Cisternoje yra kranelis, kur moterys renkasi imti vandens.  Tame dirbtinai padarytame ežere vandens užtenka po lietingo periodo netgi iki 7 mėnesių. Tai gelbsti moteris nuo ėjimo 25km pėsčiomis parsinešti ant galvos apie 20 litrų vandens, kas antrą dieną. Ėjimas dar nereiškia, kad moterys vandens gaus iš karto. Dažnai jos dar valandų valandas stovi eilėje, nes pirmiausia girdomi gyvuliai, kuriuos atvedė piemenys, ir vyrams yra pirmenybė. Tuo metu, kai moterys išeina vandens, jos palieka savo mažus vaikus trobelėje, kur kūrenasi ugnis..mažyliai rėplioja į ten ir nudega rankytes, kojytes..jų niekas nedezinfekuoja, nesutvarsto ir suauga tada taip, kad pirštukai kaip kumštis, kojytės kaip rutuliukas vietoj pėdutės..Kaime matėme tokią mergaitę ir liūdną jos mamą. Man drebėjo ne tik širdis, bet ir kojos..Ant tos rankytės kažkas užtepta, tačiau daktaro arti nėra.

Štai kodėl būtinai reikia, kad vandens būtų kuo arčiau, kaip ir ligoninė, kad būtų galima staigiai padėti.

Net prie išdžiūvusio ežero prie mūsų pribėga mergaitės. Joms iš karto duodame čiulpinukų ir jos meistriškai staigiai išsivynija, valgo ir džiaugiasi. Visi vaikai vienodi..

Atvažiavus į kaimuką mūsų jau laukia paruoštos mažos kėdutės ir arbata su kupranugarių pienu. Aplinkui pilna musių, tačiau manęs tai jau netrikdo. Vietinis vaikinas daro tvarką ir kaip suprantu liepia visiems luktelti dovanų, kol svečiai išgers arbatą. Aš aišku, kad iš karto jau eičiau pas vaikus, bet jų tvarka yra jų tvarka ir mes tik svečiai, todėl laikomės jų tradicijų. Vaikai statomi  visi į eilę, kad būtų tvarka atsiimant lauktuves. Čia ir vėl jau aš taip nedaryčiau, nes tie vaikučiai maži eilėja man labai jau liudnai atrodo, tačiau jie džiaugiasi, juokiasi, žaidžia. Taigi, gal ir nieko tokio.

Dovanų turime daug, bet jos tokios paprastos, smulkios ( saldainukai, balionai, spalvotos lūpinės armonikėlės, labirinto žaidimukas) ir jos yra tik simbolinės vaikams,  nes didesnės dovanos, t.y. drabužiai ir pinigai ligoninei bus perduoti kitu būdu. Jaučiuosi, kad tiems vaikams duodame per mažiai, bet kaime yra 73 namukai, o kiekvienas turi ne po vieną vaikiuką, todėl dovanėles padalinoma, kad visiems užtektų.Visi vaikai šypsosi, mažiukai, kurie dar nevaikšto atneša mamytės. Jie tikrai dar negali valgyti tų saldainių, bet mamos tokios jaunos, kad joms tai taip pat smagumas.

Visai šalia mūsų, Christine dalina drabužėlius vaikams.  Kad nebūtų jokių ginčų – viskas paliekama spręsti kaimo vyriausiąjai moteriai. Ji ir išdalina. Dažnai būna, kad moterys gauna ne tai, ko labiau norėtų, tačiau visos susitaiko su situacija ir džiaugiais, kad kažką gavo. Jie nepaprastai viens kitam padeda ir tas bendrumo jausmas matyt yra tada, kai aplink begalinis biednumas.

( tęsinys rytoj)

Kategorijos: Aktualu, Kelionės

Vienas Komentaras iki šiol.

  1. Jurgita says:

    Skaniai rašote, Rasa, vienas malonumas skaityti. Ačiū.


  • RSS
  • Tapk fanu
  • Linkedin
  • Sekti Twitteryje

Populiariausi

Rekomenduoju

  • Steakhouse Hazienda
  • Mabre Residence Hotel
  • Zwilling. Stalas ir virtuvė
  • Papuošalų dizaino studija-salonas