Rasa Martens

Latvijos pajūryje

Visą nuostabų savaitgalį praleidau Latvijos pajūryje, lietuvių vis labiau mėgstamoje Papėje. 

Labai  keista, tačiau ten nėra nei vieno viešbučio, nėra nei vieno prabangaus restorano, netgi padoraus lauko tualeto nėra, bet žmonės ten važiuoja ir važiuoja.. Visi jie ieško  ramybės.. Daugelis lietuvių važiuoja ten ir gyvena palapinėse ar ne itin komfortiškai įrengtuose apartamentuose tikrai ne todėl, kad norėtų sutaupyti ir Lietuvos kurortai jiems yra per brangūs.. ne, juk dauguma jų yra su gerais automobiliais, tikrai didesnes nei vidutines pajamas turintys žmonės. Šį savaitgalį vaikščiojant pajūriu ten sutikau ir Seimo narių, ir labai didelės bei sėkmingos kompanijos vadovą, universiteto dėstytoją.. Matyt ten važiuoja visi tie, kuriems nereikia rodyti savo naujų apdarų, automobilių, nereikia trankios muzikos, o pati svarbiausia vertybė yra ramybė, tyla, buvimas tik su tais žmonėmis, kuriuos iš tiesų nori matyti.

Ir būdamas ten suvoki, kad nereikia skristi dešimtis tūkstančių kilometrų į negyvenamą salą, kad surastum tylią jūrą, nuostabų saulėlydį.. Juk labai dažnai patys gražiausi dalykai būna visai šalia mūsų, tereikia tik apsidairyti aplink.

“Ir tai praeis!”

Ant karaliaus Saliamono žiedo esantis užrašas “IR TAI PRAEIS!” yra vienas iš labiausiai man patinkančių ir tinkančių visais atvejais. Jis vienodai optimistiškas kiek ir pesimistiškas.

Kai nepaprastai gerai sekasi tiek versle, tiek kasdieniniame gyvenime, jis padeda neatitrūkti nuo realybės ir realiai suvokti, kad viskas yra laikina ir reikia galvoti kas bus toliau. Tas suvokimas, kad viskas laikina taip pat leidžia džiaugtis tau ta akimirka ir ją geriau įsiminti.

Kai nepaprastai sunku, ši sena išmintis padeda suvokti, kad bus geriau, kad turi atsitiesti ir gyventi toliau. Problemos nebesitęsia amžinai, kaip ir visa kita…

Atrodo, kad tie trys trumpi žodeliai sutalpina visą esmę, kuriai pasakyti kartais rašomos storos psichologinės knygos.

Šuo restorane

Manau, kad ši tema aktuali labai daugeliui Lietuvoje. Ar galime eiti į restoraną su šuneliu, ar toleruos mus šeimininkas, o kaip gi aplinkiniai?

Pati auginu 2 šunelius: mišrūną Spyglį, sveriantį apie 5 kg ir mažylį Jorkšyro terjerą Vipą, kuris tebesveria tik 1.2 kg ir man labai aktualu, kad galėčiau savo laisvalaikį praleisti su jais kartu.

Kol kas pas mus Lietuvoje į klientą, kuris atsiveda su savimi šunį, žiūrima labai įtariai ir dažniausiai jo paprašoma išeiti iš restorano. O kodėl? Juk jei šuo ramiai sėdi po stalu, neloja ir laukia savo šeimininko, jis niekam netrukdo. Tikrai labai dažnai šuo yra ramesnis už įkaušusius svečius, kurie garsiai šaukia ir trukdo kitiems lankytojams.

Dažniau keliaujantys turbūt daugelyje šalių yra pastebėję, kad ten restoranuose netgi prie durų yra indelis su vandeniu šuneliams. Ten matyt labiau norima įtikti klientams, norima, kad jie būtų atsipalaidavę, neskubėtų namo pas augintinį, o ramiai galėtų valgyti ar gurkšnoti kavą restorane, tuo didindami apyvartas.

Ir kaip taisyklė, į restoraną ar viešbutį nori užsukti žmonės, kurie tikrai yra puikiai išauklėję savo augintinius, šuneliai yra išpuoselėti, švarūs. Žmonės labai nedrąsiai užklausia ar yra galimybė užsukti su šuneliu ir gavę teigiamą atsakymą tampa lojaliais klientais.. Mes tiek viešbutyje “Mabre”, tiek restorane “Steakhouse”Hazienda” tokių turime gana nemažai..ir jau daugelį metų..