Rasa Martens

Rasos Martens dienoraštis

Vertybių perkainojimas

Parašė Rasa 2008 Sep 12 0 Komentarų

Šia savaitę, antradienį, “Lietuvos ryto” priede “Sveikatos gidas” pasirodė straipsnis, kuriame rašoma apie mano buvusią ligą. Ilgai nenorėjau kalbėti apie tai, tačiau priede apie sveikatą ir jau praėjus ne mažai nuo įvykio laiko manau, kad esu pasiruošusi tai daryti. Norėjau, kad kai kam tai būtų ženklas sustoti ir susimąstyti. Tai tarsi kvietimas saugoti save.

“Lietuvos ryto” interneto portale įdėjus straipsnį “Netikėta liga verslininkę R.Martens išmokė perkainoti vertybes” pasipylė kometarai..visai ne apie tai kas buvo kalbama..ne apie esmę. Ir tarsi žinau, kad negalima jų skaityti, bet vis tiek paskaitau.. :)Ir tada pagalvoji, kad daugeliui dar reikia perkainoti savo vertybes..nereikia būti piktu-tai žudo.

Štai tas straipsnis “Lietuvos ryte”:

Lina Antanavičiūtė (“Sveikatos gidas”)
2008-09-09 08:50

Šią vasarą atnaujinusi savo keturių žvaigždučių viešbutį verslininkė Rasa Martens ilgai nesvarstė, kam padovanoti likusius geros kokybės baldus, televizorius, veidrodžius ir paveikslus.

Visa tai, kuo naudojosi jos viešbučio svečiai, R.Martens nugabeno į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas.

„Nemanau, kad daiktais galiu išreikšti dėkingumą už sugrąžintą sveikatą ir išgelbėtą gyvybę. Tačiau nors tiek“, – sako paramos sutartį su ligonine ir ateičiai pasirašiusi verslininkė.

Žvelgiant į nuolat besišypsančią 32 metų moterį, kuri prieš metus sužibėjo Lietuvos televizijos šokių projekte, nė už ką nepatikėtum, kad vos prieš dvejus metus jos gyvybė buvo pakibusi ant plauko.

„Šiaip esu gana atvira, tačiau apie savo bėdas ir ligas nesu linkusi daug kalbėti.

Ir dabar svarstau, ar išmintingai elgiuosi pirmą kartą viešai prabilusi apie rimtą sveikatos sutrikimą.

Tačiau viliuosi, kad mano patirtis bus kam nors naudinga.

Dabar esu 100 procentų tikra, kad negalima numoti ranka į organizmo siunčiamus signalus ir dėl darbų nekreipti dėmesio į sveikatą“, – apie išgyvenimus pasakojo žinoma verslininkė.

Nedaug trūko iki katastrofos

- Sakėte, kad jus buvo užklupusi itin reta liga. Kokia, juk buvote tik 30 metų?

- Mano gerklėje buvo išaugęs didelis, tačiau, dėkui Dievui, nepiktybinis auglys – medikai sakė, kad tai itin retas atvejis. Negaliu pasakyti, kada jis ėmė augti ir kiek laiko augo, nes jo ilgai nepastebėjau.

Tiktai po operacijos sudėliojusi visus taškus supratau, kad organizmas man siuntė signalus, tačiau aš jų nesupratau.

Jei nualpdavau, manydavau, iš nuovargio. Jeigu būdavo silpna, svaigdavo galva, manydavau, kad per uoliai sportuoju.

Dabar, kai pasižiūriu tų laikų nuotraukas, aiškiai matau, kad guzelis mano kakle matomas, tačiau iki šiol lieka mįslė, kodėl nei aš, nei vyras jo nepastebėjome. Net visko matę Santariškių klinikų specialistai negalėjo tuo atsistebėti.

Galima sakyti, man labai pasisekė, nes paskutinius du mėnesius auglys jau buvo apėmęs visus svarbius gerklės organus.

Nedaug trūko, kad medicina būtų buvusi bejėgė.

Pranašesni už vokiečius

- Kam esate dėkinga už galų gale pastebėtą auglį?

- Savo ginekologei. (Šypsosi.) Nuėjau pas ją profilaktiškai pasitikrinti ir lyg tarp kitko užsiminiau, kad mano kaklas pastaruoju metu kažkoks keistas.

Tik užmetusi akį gydytoja tučtuojau išrašė man siuntimą pas onkologus.

Šių specialistų pagalbos, ačiū Dievui, neprireikė.
Operavo mane kiti Santariškių medikai. Už 5 valandas trukusią sudėtingą ir puikiai atliktą operaciją visada būsiu jiems dėkinga.

Operacijos, galima sakyti, neliko nė ženklo – tik plonytis kelių centimetrų randelis. Nuoširdžiai sakau: mūsų medikai nusipelno tik gerų žodžių.

Kadangi dažnai būnu Vokietijoje, esu susidūrusi ir su šios šalies gydytojais, tačiau palyginti galiu tik mūsų medikų naudai.

Už operaciją ir priežiūrą jokių kyšių nemokėjau, tik už vienvietę palatą. Šis mokestis – apie 50 litų per parą – oficialus.

Padėjo pakeisti požiūrį

- Ar ši netikėta liga praėjo be pasekmių?

- Ne. Tačiau pasekmės – geros. (Juokiasi.) Liga mano organizme nepaliko jokių pėdsakų, tik mažutį randelį. Tačiau mąstymą ir gyvenimo būdą apsuko 180 laipsnių.

Galbūt keistai skamba, bet aš savo ligai esu dėkinga už perkainotas vertybes. Už tai, kad išmokau negraužti savęs dėl nesibaigiančių darbų ir nereikšmingų smulkmenų.

Patikėkite, nei klestintis verslas, nei puikiai organizuotas darbas, nei pinigai nereiškia nieko, kai atsiduri ligoninės palatoje akis į akį su liga.

- Sunku patikėti, kad anksčiau nesirūpinote savo sveikata.

- Rūpinausi, bet, matyt, nepakankamai. Labai daug dirbau. Kartais taip pavargdavau, kad tiesiog darbo kabinete griūdavau ant grindų ir gulėdavau, gulėdavau…

Prisimenu, prieš operaciją vyras pareiškė: „Parduosime dalį savo verslo.

Jeigu tu nemoki savęs tausoti ir dirbi kaip išprotėjusi, mums tokio verslo nereikia. Per didelė kaina“.

Pardavėme. Ir nieko – toliau gyvename nė kiek ne prasčiau!

Mažai maisto, daug vandens

- Jūs tiesiog spinduliuojate energija ir gera nuotaika. Kaip jums tai pavyksta?

- Geresnio būdo už miegą energijos atsargoms papildyti nežinau. Jei neišsimiegu, iš viso neturiu energijos. Be to, man būtinas poilsis tyloje ir ramybėje su gera knyga.

Būna, kad visą savaitgalį prasivartau lovoje, nes organizmas prašosi būtent tokio poilsio.

Aš myliu save, saugau. Nerūkau, vyno išgeriu tik ypatingomis progomis, sportuoju.

Daug dėmesio skiriu maistui – bet ko nevalgau, stengiuosi valgyti šviežią, sveiką maistą, geriu daug vandens.

Dietomis savęs nekankinu, nors anksčiau, kai svėriau dešimčia kilogramų daugiau, mečiau svorį kaip įmanydama. Kokių tik dietų nesu išbandžiusi!

Dabar vadovaujuosi dainininkės Laimos Vaikulės dieta, kuri trumpa ir aiški: mažiau valgyk ir gerk vandens. Štai ir visa paslaptis.

Be to, mane labai sustiprino ir pakeitė šokiai. Visiems rekomenduoju.

Šokant reikėjo daug jėgų

- Kad sustiprino, tikėtina. Tačiau kaip jie galėjo jus pakeisti?

- Po šokių projekto televizijoje ėmiau kur kas labiau pasitikėti savimi, atsikračiau kai kurių kompleksų.

Tiesioginis eteris, adrenalinas padarė savo. Sustipėjau fiziškai ir dvasiškai, padaugėjo energijos, pagerėjo nuotaika, pagražėjo eisena, laikysena.

Tačiau iš pradžių buvo žvėriškai sunku. Jei nebūčiau to patyrusi, nė už ką nepatikėčiau, kad šokant pramoginius šokius reikia tiek fizinių jėgų.

Po pirmųjų repeticijų ir milžiniško krūvio mano organizmą ištiko šokas. Ir iki projekto nebuvau silpna, sportavau, tačiau po repeticijų parėjusi namo griūdavau į lovą kaip pagalys.

Kiek turiu raumenų, visi skaudėjo, kojos ištino ir nebetilpo į batus, iš nosies bėgo kraujas.

- Kaip gelbėjotės? Nekilo minčių nebekankinti savo organizmo?

- Kilo, tačiau tik iš pradžių. Po pusantro mėnesio kūnas priprato prie krūvio.

Jaučiau, kaip stangrėja raumenys, tirpsta kilogramai, energija plūste plūsta. Jausmas neapsakomas, tad visas kančias greitai pamiršau.

O nuo raumenų skausmo gelbėjausi tradiciniu būdu – karšta vonia. Jokių vitaminų ir maisto papildų negėriau. Nesu jų šalininkė.

Manau, ko reikia, organizmas su maistu pasiima pats.

Pavyzdžiui, kai ima trūkti geležies, užsimanau juodos duonos, nors šiaip vengiu ją valgyti. Tada galiu pusę kepalo suvalgyti. Suvalgau, ir ramu.

Padeda asmeninis treneris

- Tebešokate?

- Pasibaigus projektui stengiausi bent kartą per savaitę pašokti, tačiau vasarą, per karščius, šokti nelabai norisi.

Kadangi kūnui reikia krūvio, sportuoju asmeninio trenerio prižiūrima. Beje, asmeninis treneris anaiptol ne iš puikybės, o dėl to, kad viena paprasčiausiai tingiu kilnoti svarmenis.

Jei ne treneris, turbūt rasčiau daugybę priežasčių į treniruotę neiti, mieliau pasivaikščiočiau, pabėgiočiau ar knygą paskaityčiau. Bet kai esu susitarusi, žmogus laukia, negaliu nenueiti.

Sveikai gyventi nėra brangu

- Atsiras žmonių, kurie sakys: verslininkei nesunku sveikai gyventi ir gražiai atrodyti, jei padeda asmeninis treneris, yra nuosavas restoranas, grožio salonas. Norint sveikai gyventi reikia pinigų!

- Taip, aš valgau restoranuose, bet ne kiekvieną dieną ir ne tik savame. Konkurentų siūlomą maistą irgi turiu įvertinti.

Nesiginčiju, aš daug ką galiu sau leisti, bet, patikėkite, sveikas gyvenimo būdas kainuoja labai mažai. Pavyzdžiui, vakar turguje nusipirkau kilogramą pomidorų už kelis litus ir su malonumu suvalgiau.

Vanduo man skaniausias iš čiaupo. Nuvažiavusi pas mamą į Alytų tik tokį ir geriu.

Ar reikia pinigų pasivaikščioti, pabėgioti po mišką ar parką, pasimaudyti ežere? Su asmeniniu treneriu atlieku ir tuos pratimus, kuriuos daugelis žino ir moka dar nuo mokyklos laikų. Jie labai efektyvūs ir nieko nekainuoja. Taigi reikia tik noro.

- Jūsų mėgstamiausias posakis yra „Ir tai praeis“. Galite paaiškinti kodėl?

- Tai karaliaus Saliamono žodžiai, kuriuose slypi didžiulė prasmė. Šis posakis man tinka visais gyvenimo atvejais.

Kai sekasi versle ir asmeniniame gyvenime, jis padeda neatitrūkti nuo realybės ir nepamiršti, kad viskas laikina.

O kai sunku, kamuoja ligos, šie trys žodžiai padeda suvokti, kad problemos netruks amžinai. Privalai atsitiesti ir gyventi toliau.

Kategorijos: Laisvalaikis, Įdomybės