“..Pasaulį nušviečia ir daro pakenčiamą įprastas pojūtis, kad kažkas sieja mus su juo, kad kažkas sieja mus su kitais žmonėmis. Ryšiai su kitais žmonėmis visuomet padeda mums eiti į priekį, nes jie visuomet numato plėtotę, ateitį,- be to, gyvename taip, tarytum mūsų vienintelis uždavinys būtų kaip tik palaikyti ryšius su kitais žmonėmis.
Tačiau būna dienų, kai suvokiame, jog tai anaiptol ne vienintelis mūsų uždavinys, ir ypač suvokiame, kad žmones su mumis sieja tik mūsų pačių valios pastangos,- liaukitės rašę ar kalbėję, nusišalinkite ir pamatysite, kaip jie išnyksta iš jūsų aplinkos,- kad dauguma žmonių iš tikro nuo jūsų nusigręžę ( ne iš piktos valios, vien todėl, kad yra abejingi ), o likusieji visuomet pasirengę nukreipti dėmesį į kitus dalykus;
tokiomis dienomis suvoki, kiek atsitiktinių dalykų, aplinkybių žaismo susiję su tuo, kas vadinama meile ar draugyste, ir tuomet pasaulis nugrimzta į savo naktį, o mes – į tą didį šaltį, iš kurio žmogiškasis švelnumas valandėlei mus buvo ištraukęs.. ”
A.KAMIU
