Rasa Martens

Rasos Martens dienoraštis

Unicef gala

Jau beveik savaitė prabėgo nuo didelio ir gražaus įvykio Lietuvoje- UNICEF ambasadoriaus sero Roger Moore ir jo žmonos vizito Lietuvoje.

Apie tai buvo rašyta daug spaudoje, tačiau aš noriu šiek tiek savo įspūdžių papasakoti, nes kai žurnalistai klausia kas šio vizito metu paliko didžiausią įspūdį galiu paminėti du dalykus:

  1. Roger Moore šventai tiki tuo ką daro ir stengiasi iš visų jėgų pakeisti pasaulį į gerąją pusę bei padėti nuskriaustiems. Jis nepaprastai nuoširdžiai ir nuolankiai dėkojo Rotušėje susirinkusiems už tai kad jie aukojo, jo veide nebuvo nuovargio ir susireikšminimo. Šiandien per TV mačiau, kad jis jau Voketijoje toliau dalyvauja renginiuose su vokiečių žvaigždėmis, kad padėti vaikams. Gerbiu tą žmogų.
  2. Lietuviai nėra abejingi pasaulio vaikų bėdoms ir sugebėjo paaukoti tam virš 500.000 lt. Žinoma, buvo nepaprastai daug diskusijų kodėl parama bus skiriama Afganistano mokyklos statybai, juk pas mus irgi bėdų daug, tačiau surinkti pinigėliai parodė, kad sugebame matyti ir tuos, kuriems dar blogiau. Mes neesame uždari nuo viso pasaulio, sugebame matyti toliau už Lietuvos sienų.

Padėti reikia kuo daugiau ir visų pirmiausia saviems, tačiau kai kalba eina apie geriamą vandenį, maistą, pamokas, kad vaikas neliktų beraščiu ir toliau jam reikėtų humanitarinės pagalbos, tada viskas šiek tiek kitaip. Žinoma, per Lietuvos televizijos kanalus tokių dalykų rodoma labai mažai, galbūt kaip kam tada ir atrodo, kad baisiausia pas mus..tačiau jei nematai, tai nereiškia, kad to nebėra.

Pamenu, kai buvau Pietų Afrikoje, pasiprašėme vietinių, kad parodytų mums realų gyvenimą, t.y. jų kaimelį, o ne nuostabiai suorganizuotas ekskursijas, kuriose visi švarūs, gražūs ir malonūs.. Ką aš ten pamačiau? Alkanus vaikus, vaikų k9nelyje vaikščiojančius kirminus, ant žemės gulinčia purviną moterį, kuri rodės tuoj tuoj pagimdys ir pajaučiau nepaprastai didelę smarvę.. Va tada suvoki, kad gerai, kad mes gyvename Europoje. O juk vaikas nekaltas, kad jis gimė ten, galbūt bent jau šiek tiek galėčiau sutikti su argumentu, kad suaugusių žmonių ten nereikia gailėti, nes jie tinginiai ir t.t., tačiau vaikų..jie juk neturi pasirinkimo, negali apsiginti.

Žinoma, visa tai yra kiekvieno mūsų sąžinės ir pasirinkimo reikalas. Jokios prievartos niekada negali būti.

Bet aš esu labai dėkinga bendraminčiams už pagalbą..

Kategorijos: Pamąstymai apie..

Vienas Komentaras iki šiol.

  1. gintaras says:

    Buvo labai skanu, aciu


  • RSS
  • Tapk fanu
  • Linkedin
  • Sekti Twitteryje

Populiariausi

Rekomenduoju

  • Steakhouse Hazienda
  • Mabre Residence Hotel
  • Zwilling. Stalas ir virtuvė
  • Papuošalų dizaino studija-salonas