Rasa Martens

Rasos Martens dienoraštis

Aš visą gyvenimą
Nemoku, kad medis tylėtų,
Kad laukas ko nors neištartų
Žaliu ir giliu bosu.
Girdžiu, kaip šaukia akmuo -
Turbūt užkliudytas prie vartų,
Kaip meiliai kuždasi pievoj
Milijonai žolės balsų.

Nemoku, kad būtų tamsu,
Kad nešviestų kas nors, neliepsnotų,
Kad vis neįpūstų kas nors
Beišblėstančias žarijas.
O, kaip šviečiam, kaip giedam,
Kai lenkiamės prie žaizdotų
Kalbos ir gimtinės rankų,
Kai tylūs bučiuojame jas.

Nemoku mirties.
Sakau, kad mirties nemoku.
Dabar ir per amžius
Nemoku, nesuprantu.

Štai: lyg nesuprastą pamoką
Tylėdami išnešam žmogų.
O atrodo, kad upę,
Išėjusią iš krantų.

Justinas Marcinkevičius

Kategorijos: Laisvalaikis