” Man vis atrodo, kam mane lieti
ne rankom, o gėlėm. Skambumas
pavasario aušrų, kai tu šalia!
Vėl pievų švelnumu apsivelka dvasia,
ir kūnas jau daugiau neprieštarauja.
Nesuteršia ugnis, vanduo ir duona.
Kalbėt tyliau arba visai tylėti
ir žvilgsniais išauginti tiesų medį
su meilės ir teisybės lapija.
Jau grįžta paukščiai, jau ir aš skrendu
per mylinčių mane akių žydrynę,
kartodamas tik tuos kelis žodžius:
dievus, kuriems aukojome, užmirškim.
Aukas, kurias aukojom, prisiminkim.”
Justinas Marcinkevičius
1974 metai
Labai grazu..