Vis kažkaip pagalvoju, kad labai įdomiai žmogus sudėliotas kai kalbama apie tai iš kur jis kilęs.
Kai esame kažkur užsienyje, tai visi sakome, kad esame kilę iš Lietuvos. Net ir ilgą pragyvenęs kitoje pasaulio šalyje, kiekvienas prisistato, kad yra iš Lietuvos.
O kai gyveni Lietuvoje jau prisistatydamas sakai iš kurio miesto esi kilęs.
Ir aš pvz. visada sakau, kad esu alytiškė, nors jeigu suskaičiuotume metus, kuriuos pragyvenau Vilniuje, jų būtų daugiau ( Vilniuje 20 metų, Alytuje 13 metų).
Aš netgi pirmuosius 4 savo gyvenimo metus pragyvenau Vilniuje, nes tėveliai čia studijavo. Po to išvažiavome į Alytų, o paskui jau baigusi vidurinę mokyklą išvažiavau studijuoti į Vilnių.
Taigi, aš Vilniuje jau nuo 1993 metų. Nepaprastai myliu jį ir žinau, kad tai vienas iš gražiausių pasaulio miestų. Vilniaus aura yra tikrai išskirtinė. Kiek esu kalbėjusi su mūsų viešbučio svečiais, visi būna nepaprastai nustebę dėl Vilniaus grožio ir įspūdingumo.
Tačiau..kad ir kaip aš Vilnių bemylėčiau, visada žinau, kad esu kilusi iš Alytaus. Ir pasakyti, kad esu vilnietė man net nekyla minčių.
O galbūt tas kilmės miestas visada ir lieka tas, kuriame tu praleidai vaikystę ir ėjai į mokyklą?
Esu iš Molėtų, tačiau namais laikau Vilnių. Manau tą gali lemti daug priežasčių, galbūt todėl, kad man išvykus studijuoti tėvai pakeitė gyvenamąją vietą. Manau dabartinis mano statusas “vilnietė iš Molėtų”.
Aš Vilniuje būdamas prisistatau, kad esu iš kaimo:) Čia aš taip vadinu tą ramybės oazę šile prie pat Vilniaus, kurioje visą laiko pragyvenau:)
šiauliete grynakrauje.Gimiau,augau,gyvenu tame pačiame žemes lopinelyje,kur seneliai,seima,o dabar musu šeima.Kažkoks prisirišimas ,butent,prie to žemes gabalėlio,nor dažnai pagalvoju,kad negeras toks prisirišimas.
Čia nuo žmogaus priklauso. Yra tokių, kuriems atsikėlus į didmiestį gėda prisipažinti, kad kilę iš kokio vienkiemio nuo padubysio
Rasa, manau miestas pritraukia savo zmones, ir ten kur mus traukia, tam mes ir sutverti, to dalimi ir esame :)