Rasa Martens

Ramybės diena gyviesiems..

Šita diena kiekvienam iš mūsų turi skirtingą reikšmę, tačiau visiems be abejo tai diena, kai galvojame apie mirtį, t.y. aiškiai suvokiame, kad ir TAI yra ir dažnai visai šalia mūsų.

Net ir tie, kurie neturi artimųjų, kurių kapus reikia aplankyti, vis tiek šią dieną  priversti stabtelti, prisiminti išėjusius ( ka kam tai- mėgstamas dainininkas, kai kam tai -aktorius, ar šiaip žinomas žmogus).. Ir netgi jei netiki į Dievą, lyg ir susimąstai, o jeigu vis dėl to jis yra…tai kaip JIE ten dabar gyvena?

Netgi tie, kurie viduje protestuoja prieš šią šiek tiek sukomercializuotą dieną  ( žvakutės, brangesnės gėlės nei įprastai ), sakydami, kad mirusiuosius reikia aplankyti ir prisiminti tada kai tau to norisi, o ne primygtinai priminus ar dėl gėdos jausmo prieš kaimynus, kad tik ant tavo artimo kapelio nedegs žvakutė, netgi ir tie, galiausiai per Vėlines tikrai prisimena savus, o gal ir nuvažiuoja į kapus. Gal net ne ten,kur palaidoti artimieji, nes tai labai toli..bet kažkokiuose kituose kapuose irgi jauti ramumą ir bendrumą.

Ta diena man būna visada labai graži. Visą dieną, o ypač vakarą, gyvieji tarsi vienai dienai užleidžia gyvybę ir šviesą kapams..miesto apšvietimas tarsi apsikeičia vietomis.Žmonės ramūs, tikri ir susikaupę. Taip, jie visi liūdni, skausmas vienų didesnis, kitų jau šiek tiek nurimęs, bet už tai koks jaučiasi netgi visai svetimų, kapuose einant beprasilenkiančių žmonių bendrumas..O tai būna gana retai..

Tylos ir ramybės diena..

“Yra tik trys dalykai: blogis, gėris ir mirtis. Žmogus taip vikriai sukinėjasi tarp jų, kad apgauna ir gėrį, ir blogį. Tik mirties vis niekaip neapgauna.”
                                             Justinas Marcinkevičius