Rasa Martens

Rasos Martens dienoraštis

Apie rašymą..

Parašė Rasa 2009 Feb 4 2 Komentarų

aut.E.Tutkus

Šiandien mūsų draugų rubrikoje, vieši OSVALDAS MARKEVIČIUS, kuris mano gyvenime atsirado per LTV “Šokių dešimtuką” ir yra iki šiol. Jis man didelis autoritetas kalbant apie knygas ( niekuomet nepamiršiu kaip po transliacijos atvažiavome pas jį į namus daryti “pratęsimo” ir aš pamačiau dideles lentynas iki lubų knygų..ir jis visas jas perskaitęs, ne tik lietuvių kalba). Žodžiu, tikiuosi, kad Osvaldas viešės čia dažniau, nes jis iš tiesų turi ką pasakyti..

O šiandien jo mintys apie patį rašymą..

Sveiki,

Taigi, nusprendžiau ir aš prisidėti prie tų rašančiųjų…
Ir, kaip tokiais atvejais visada būna, atsiveri tuščią dokumento lapą kompiuterio ekrane (dar prieš kokius 15 metelių – pasidedi tuščią popieriaus lapą ant stalo) ir susimąstai: „O ką rašyti? Jei žinai, ką rašyti, tada – o kaip pradėti?“ Ar pažįstamas jausmas?

Man tai labai. Todėl nusprendžiau pirmai pradžiai parašyti apie „rašymą“.
Prisimenu vieną paskaitą Vilniaus universitete, kurios metu dėstytojas šaipėsi iš tų „literatūrologų“, kurie, perskaitę kokį romaną ar apsakymą, abejingu tonu pareikšdavo: „Šitaip ir aš galiu parašyti“. Na, atseit, banalu, paprasta, neįdomu, nėr intrigos ir t.t. Tai tas dėstytojas ir klausdavo jų: „Tai ko tada neparašai? Jei jau ir Tu taip gali, tai parašyk, nes anas autorius parašė bent taip…“ Aišku, daugiau šie kritikai taip nesakydavo, nes nei taip, nei anaip parašyti jie nesugebėdavo.

Taigi, apie ką aš čia? Apie rašymą. Ir aišku apie šio blogo savininkę Rasą. Negaliu nutylėti, jog po to, kai Rasa atidarė šią savo minčių skrynią, daugelis murmėjo panašiai kaip ir tie „literatūrologai“ – na ir ką jau čia ta Rasa dar gali parašyti? Na, nebent savo restorano meniu įdėti… Tai vat jiems aš ir skiriu šią įžangą, sakydamas: „O Jūs ar bandėte diena iš dienos rašyti vis skirtingomis temomis ir vis ne apie „orą“, o apie labai žemiškus, problemiškus, kasdieninius ir nekasdieninius dalykus? Ar bandėte sudėlioti mintis taip, kad norėtųsi perskaityti ne tik sakinį, bet ir visą straipsnelį iki galo? Ar bandėte parašyti ką nors taip, kad mintys sklandžiai tekėtų kaip Vilnelė į Nerį ir nelūžinėtų kaip perdžiūvę spagečiai ar nešokinėtų kaip žvirbliai po dulkes?“ Manau, kad ne visi tuom galėtume pasigirti.

Kodėl aš dabar būtent taip čia viską kreipiu? Ogi todėl, kad ne kartą gyvenime teko susidurti su žmonėmis, tiek su ką tik baigisiais aukštuosius mokslus, tiek jau ir su solidesnio amžiaus žmonėmis, kuriems parašyti motyvuotą atsakymą su paaiškinimu į kokio nors firmos kliento laišką ar suformuluoti uždegantį pasiūlymą naujam klientui būdavo neįkopiama viršukalnė. Daugų daugiausia rišli mintis tęsdavosi du su puse sakinio. Po to prasidėdavo košė, kurią galima būtų pavadinti taip: „viskas apie viską ir nieko nebeaišku, bet mūsų produktas geriausias…“. Tada kyla klausimas, o kur išmokstama tokių dalykų. Na, man pradžioje lyg ir buvo aišku, jog mokydamasis mokykloje ar po to studijuodamas aukštojoje mokykloje žmogus yra mokomas ir išmoksta sklandžiai reikšti savo mintis žodžiu ir nuosekliai jas išguldyti raštu, nes trimestriniai, kursiniai, diplominiai, magistriniai ir kitokie darbai yra pateikiami rašto forma. Tačiau diskusijose su jaunimu tada teko išgirsti ir tokių naujienų, kurios mane ir stebino, ir jau nebestebina. Pasirodo studijuojant galima daugelį reikalingų rašto darbų „nusikrauti“ iš interneto ir tereikia sugebėti pakeisti reikalingus rekvizitus…

Va tada ir supranti, kodėl tie ar tokie žmonės gyvenime kartais nesugeba sujungti dviejų ar trijų sakinių į vieną mintį. Ar dar blogiau, jog jiems per sunku savo padrikas mintis surikiuoti į nuoseklų tekstą, turintį ir aiškią pradžią, ir aiškią pabaigą. T.y. jam sunku pasakyti, ko jis nori ir ką jis nori pasakyti. Apsidairykime ir pastebėkime mūsų draugus, pažįstamus ar įžymybes. Kaip jie reiškia savo mintis? Bet tai jau kita tema.

Taigi, apie rašymą.

Jei jau įsivaizduojame, jog rašyti gali kiekvienas, tai suprantame, jog parašyti geba ne visi. Šioje vietoje atsiranda dar dvi naujos aplinkybės, lemiančios rašymo kokybę, tai apie „ką“ rašome ir kaip mes apie „tą“ parašome. Kodėl skaitant Tomo Mano romanus ima skaudėti galva, o skaitant Juozo Erlicko apsakymus raitomės ant grindų nebesuvaldydami juoko? Kodėl nuo vieno romano užmiegame tuoj pat, o skaitant gera kriminalą kartais nesinori užmigti tol, kol neperskaitai visko iki galo?

Vadinasi rašant reikia dar ir pagalvoti, ką ir kaip parašyti, jog skaitant būtų galima suprasti, ką norėjai pasakyti. Nors, kaip teigia lietuvių literatūros klaiskas J. Erlickas, plunksna lengvesnė, nei kastuvas, tai dar nereiškia, jog rašymas yra lengva pramoga nereikalaujanti prakaito. Juo labiau, jog po to, kai jau kažką parašai ir atiduodi save skaitytojui – tai tokį tave tas skaitytojas ir mato. Ir pasirodo, jog pats visai ne tai norėjai parašyti, bet gavosi taip, kaip gavosi… Bet gal apie tai jau taip pat kitą kartą.

Šioje vietoje kažkaip jau reikia pabaigti tą savo trumpą rašinį apie rašymą ir atsisveikinti iki kito karto, bet nebegaliu nutraukti minčių eigos: galvoje jau krebžda naujos mintys, kurios lenda į priekį ir nebeleidžia senosioms sklandžia atsisveikinti… Pažįstamas jausmas? Matau linkčiojant galvą, vadinasi ir Jums yra taip, buvę, kai padavėjas pagrindinį patiekalą atneša kaip tik tada, kai Jūs vos įpusėjote pasakoti anekdotą, pasiekdamas jo kulminaciją, tačiau stalo etiketas įpareigoja užsičiaupti, nespėjus paaiškinti, kodėl ta uošvienė tų nuodingų grybų užvalgė, nes dabar tostą turi sakyti vakaro šeimininkas. Taip ir čia. Dar norisi parašyti ir apie gramatikos ypatumus, ir apie lietuvių kalbos žodžių reikšmes, ir apie laiškų rašymą, ir apie rašymą eilėmis ar net apie SMS žinučių rašymą, o taip pat apie laiką, kurio visada pritrūksta paskutinei minčiai išsakyti. Bet reikia baigti.

Tad ir baigiu, sakydamas, jog pasiryžimas rašyti, o svarbiausia parašyti, tikrai padeda visiems geriau suprasti pačius save bei aplinkinius, primena apie žodžio, minties ir asmeninę discipliną ir priverčia perskaityti kitų parašytus rašinius plačiaja prasme, nes negalima atsilikti nuo rašymo mados, stiliaus, naujų manierų ir t.t.

Belieka tik sušukti: „Tegyvuoja rašytojai!“

2 Komentarų iki šiol.

  1. Justas says:

    Osvaldas Šaunuolis:)

  2. Ilona says:

    Tikras malonumas skaityti šitą blogą.
    Prisimenu kažkada paklausiau tėčio, kodėl galvoje tiek daug minčių, o niekaip neišeina jų gražiai išreikšti žodžiais. Atsakymas buvo paprastas: skaityk daugiau knygų!