Rasa Martens

Rasos Martens dienoraštis

Apie sprendimus..

Parašė Rasa 2009 Feb 18 3 Komentarų

aut.E.Tutkus

Šiandien “Draugų lūpomis apie..” rubrikoje labai įdomūs Egidijaus Tutkaus ( mano Blog’e beveik visos fotografijos jo ) pamąstymai apie sprendimų jėgą, sprendimus visam gyvenimui ir t.t. Netradiciškas požiūris. Kaip ir pats Egidijus.

Žmogus gali padaryti tai, ką gali. Negali reikalauti padaryti to, kam jis nėra pajėgus konkrečiu momentu. Žmogus negali kažko konkretaus padaryti, pasakyti, pasiekti, kol neateina tinkamas laikas.

Suprasti kada, TAS TINKAMAS LAIKAS atėjo (beje, jis niekada neateina savaime, o tik lydimas didelių pastangų), reikia labai daug išminties. Netgi supratus, kad “štai, jau laikas” reikia daug vidinės jėgos, disciplinos ir drąsos, kad pradėtum daryti tai, kas atrodo teisinga ir reikalinga.

Visi turi daug galimybių, tačiau mažai kas jomis pasinaudoja.

Labai svarbu žinoti savo galimybes ir savo norus. Aplinka nepasikeis, pasikeis pats žmogus (žinant ko nori ir dirbant su savimi) ir tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma – pasidaro įmanoma. Reikalinga aktyvi pozicija. Mano gyvenime, ten kur pozicija būdavo pasyvi – visuomet pralaimėdavau. Gaila, kad protas vaikšto iš paskos poelgių, tačiau, bent jau tai yra pamokos, kurių niekuomet nepamiršti. Ir, sprendimuose, jeigu planuoji juos ilgam, negalima išnaudoti, naudotis ar kenkti aplinkiniams. Jeigu tai santykiai, jie privalo būti tik lygiaverčiai, tuomet jie bus stabilūs ir ilgalaikiai.

Neišmintinga yra imtis to, kam nesi pasirengęs, nesi įvertinęs daugelio kintamųjų, neturi tvirtos nuostatos, ištisai ieškai patvirtinimo iš išorės. Neišmintinga kažką pradėti, kol nepabaigi to, ką darei anksčiau. Kol VIDUJ visko neužbaigi.

Tam reikia laiko ir reikia vidinės ramybės. Laiko galima surasti, galima susiplanuoti poilsio, bet kaip įgauti vidinę ramybę?…

Apie pažinimą ir mokymąsi vėl pamąsčiau paskaitęs Norbekovo knygą “Opyt duraka ili kliuch k prozreniyu”. Priimant spendimus labai svarbu išnaudoti anksčiau gyvenusių žmonių patyrimą (man visuomet malonu, kai randu knygose tokias pačias išvadas, kurias aš pats kažkada padariau savarankiškai).

Pirmąjį kartą apie savo kelią ir mokymąsi, savaip, susimąsčiau dar tik pradėjęs studijuoti, perskaitęs Herman Hesse knygą “Sidharta”. Tai labai reikšminga knyga mano gyvenime. Būtent “Sidharta” paskatino ieškoti savo pažinimo ir suvokimo kelio. Tai savaip perpasakota Budos nušvitimo istorija. Joje sulyginti du žmonės – Sidharta, kuris ėjo savo keliu (su aukštais pakylimais ir labai skaudžiais nuosmūkiais) ir galiausiai pasiekė, pavadinkim – tobulumą, nušvitimą. Ir Govinda, kuris laikėsi kitų žmonių sukurtų taisyklių ir apeigų. Govinda išlavino savo kūną ir protą, tačiau tikslo nepasiekė.

Labai svarbu eiti savo keliu.

Ta pati Norbekovo knyga dar labiau sujudino ir taip klibantį tikėjimą, kad kitų žmonių protingos mintys reiškia kažką labai vertingo (taip, tai vertinga, tačiau tai ne mano gyvenimo išvados). Aš augau tarp knygų ir citatų, o sprendimai buvo daromi remiantis knygine patirtimi ir knyginiais dėsniais. Tai buvo DIDŽIAUSIA mano gyvenimo klaida. Klaidos esmė tame, kad pirminė sąlyga, suvokiant aplinką (pvz., kad žmonės atsakingi ir sąmoningi, turi bendrumo jausmą), buvo buvo klaidinga. Suvokiant ir komunikuojant, kalbant apie nervų sistemos darbą, išskiriamos, taip vadinamos, dvi signalinės sistemos.

Pirmąją signalinę sistemą galima suprasti kaip instinktus, paprastus jausmus, pojūčius (duoda – imk, muša – bėk), tai seniausia sistema, bazinė. Antroji signalinė sistema – tai aukštoji nervinė veikla, intelektas, tiksliau, intelekto pakoreguotos emocijos -  sudėtingi jausmai (meilė, paguoda).

Tai va, knyginio suvokimo didžiausia problema ta, kad knygose labai išryškinama antroji signalinė sistema, o realiame gyvenime absoliučiai dominuoja pirmoji. Gaila, bet nežiūrint prieinamos ir privalomos švietimo sistemos, visuotinio raštingumo, ne kažkas pasikeitė nuo antikinių laikų. Tas pats instinktų dominavimas ir poelgiai, planuojant tik vieną žingsnį į priekį, kaip ir antikoje, kaip ir viduramžiais.

Daugelis sprendimų daromi pagal patinka/nepatinka (be to pagal momentinę nuotaiką), todėl apie sprendimų jėgą ir išbaigtumą nėra net kalbos.

…sprendimai visam gyvenimui.

Klaidos nėra baisu (jų nepadaro tas, kas nieko nedaro, tačiau tokių gyvenimas – yra viena, nesibaigianti klaida).
Baisu yra likti klaidoje, todėl, jeigu nepavyksta jos ištaisyti, nereikia likti klaidoje.
Savaime niekas neišsisprendžia. Kai ateina laikas, esi priverstas rizikuoti. Laimi arba pralaimi. Tačiau, kovoji, stengies iš visų jėgų. Kovoji su klaida ir vardan to, kad viskas būtų geriau.
Galbūt nepavyks, tačiau būsi kovojęs dėl to, kas tau yra svarbu. Kovojęs dėl savo asmeninės legendos.
Ir bent jau nežudys mintis, kad “galėjau, bet nepadariau, galėjau, bet išsigandau…”

3 Komentarų iki šiol.

  1. Justas says:

    ..kad žinoti, kada yra tinkamas laikas, reikia nuolatos treniruoti savo vidinį balsą, kad kai jis tai praneš – tu jį išgirstum..:)

    Puikūs Egidijaus pamąstymai!:)

  2. Rene says:

    Daug protingu minciu,bet ,matyt,esate dar jaunas zmogus ir ta sistema -duoda imk,musa-bek,nereikia suprasti tiesmukiskai.Tai tikrai ismintis.Imk,kai esi pasirenges,ne bet ka,ne bet kadair tik tada,kai tau to reikia ir tt ir tt…tas pat su musa-bek…
    Toks anekdotas.(na,nepamenu tikslaus,bet pati mintis).
    eina zmogus,mato,-priesais ateina prigere chuliganiskai atrodantys vyrukai.Vidinis balsas sako-,,nebijok,paprasyk,uzsirukyti”.Zmogelis taip ir padare.Sumuse ji vargsa,sudauze.O ,,vidinis balsas ” ir juokiasi-,,ot,it apgavau,ka- pats smegenu neturi?”…

  3. Helen says:

    Na savo galimybes kai kas pervertina, kai kas nepakankamai ivertina, cia ir yra problema. Ir dažniausiai negali kažko pradėti vien dėl to, kad tyčia vilkini kažką užbaigt, kad kažko naujo nepradėtum :)