Mažos šalys, tokios kaip Lietuva turi vieną didelį privalumą- jų gyventojai privalo mokėti bent keletą užsienio kalbų, kad galėtų būti konkurencingi versle, mene ir kitose srityse.
Štai nuvažiuoji į viešbutį Prancūzijoje, Italijoje ir nieks iš personalo net nebando kalbėti angliškai, nes jie nemoka.Na, o šalyse, kuriose pagrindinė kalba yra anglų kalba, žmonės taip pat kalba dažniausiai tik viena kalba ir mūsų laimė, kad būtent tą kalbą mes mokame, tai dėl to ir susikalbame. Na, Italijoje bent jau italai bando rankomis susikalbėti ir dažnai jiems tai pavyksta, bet Prancūzijoje esi tarsi pats kaltas, kad nemoki jų kalbos.
O pas mus Lietuvoje viešbučiuose visi kalba angliškai, daugelis darbuotojų rusiškai ir netgi vokiškai, lenkiškai. Ir mums tai atrodo visai normalu. Ir svečiai net negali pagalvoti, kad atvykę pas mus nesusikalbės.
Žinoma, šiuo metu jau ir pas mus šiek tiek pradeda jaustis tai, kad kažuriuo metu galbūt ir dėl politinių motyvų vaikai nesimokė rusų kalbos. Jaunimui rusų kalba šiuo metu jau kaip tikra užsienio kalba ir jie kalba dažnai geriau angliškai nei rusiškai.
Taigi, gyventi mažoje šalyje kartais didelis privalumas, nes privalai norėti ir galėti daugiau.
Keletas minčių šia tema iš mano jau kažkada minėtos L.Stankevičiaus knygos “Ar pastebėjote kad..”:
“…kalbėti keliomis kalbomis nėra taip sunku, kaip užčiaupti vieną kalbą.
…besimokantys svetimų kalbų, pirmiausia išmoksta žodžių, kurių nereikia sakyti.
…kai kurie žmonės moka keturias kalbas ar net daugiau, bet negali susikalbėti su savo žmona.
…kultūringumas – tai mokėti šimtu žodžių daugiau už kitus.
…italų kalba yra gana moderni, mat žmonės ja kalba rankomis. “