Rasa Martens

Žaidimai kortomis

Vakar nusipirkau knygą “Žaidimų enciklopedija”.

Pirmiausia pirkau ją dėl to, kad ten buvo aprašyta nemažai kortų žaidimų. Sodyboje, kuri sudegė, sudegė ir labai daug mano knygų, tarp kurių buvo ne tik mano močiutės padovanotos knygos man, bet ir knyga, kurioje aprašoma viso pasaulio kortų žaidimai ir jų taisyklės. Ji mums labai praversdavo kai kildavo ginčai žaidžiant kortomis dėl vieno ar kito veiksmo.

Aš labai mėgstu žaisti kortomis, tačiau laikui bėgant kažkaip tai darau jau mažiau. Žaisti mane išmokė seneliai, atostogų metu prie ežero jomis žaisdavo ir tėvai. na, o dabar mes turbūt visi nelabai turime laiko žaisti kortų žaidimų, o jei juos ir žaidžia kažkas, tai nėra labai toleruojama, nes dažnai tai aliuzija į žaidimą iš pinigų, kazino ir t.t.

Pas mus sodyboje irgi būdavo tradicija iki išnaktų žaisti kortomis. Dažniausiai tai būdavo “Tūkstantis”.

Mano nemažai draugų moka žaisti kortomis ir mes netgi buvome sugalvoję padaryti tokią kavinę, kurioje būtų galima žaisti kortomis, vakarieniauti ir ramiai gurkšnoti vyną.. tai jokiu būdu žaidimas ne iš pinigų. Tačiau to daryti neleidžia azartinių lošimų įstatymas. Taigi, tiems, kurie nori šeimomis ramiai pabūti ( tėvai žaidžia kortomis, vaikai kitus stalo žaidimus) tenka likti namuose, nes niekur jiems tokie žaidimai neorganizuojami. O gal tai jau daroma tik aš nežinau?

Žinoma, galite sakyti, kad dabar galima kortomis žaisti ir kompiuteryje, bet juk negali tai pakeisti bendravimo, tikrų lenktynių ir pabuvimo su draugais..

O man net įdomu ar dabar jaunimas moka žaisti kortomis ir kokius žaidimus jie iš vis žaidžia?

ISTORIJA: Kortų lošimas atsirado Tolimuosiuose Rytuose,  X  amžiuje. Pirmosios kortos buvo gaminamos iš kitokių medžiagų negu šiuolaikinės-iš plonų medžio juostelių, metalo, dramblio kaulo ar vėžlio kiauto. Iš pradžių kortos buvo naudojamos religinių apeigų metu, o tik vėliau jomis pradėta lošti.

Europą kortos pasiekė XIV a. Jas atgabeno karavanais keliaujantys pirkliai čigonai. Pirmosios kortos buvo rankų darbo, tačiau XVa. Vokietijoje, o vėliau ir kitose valstybėse, buvo pradėta manufaktūrinė kortų gamyba. Kristupas Kolumbas, 1492 m. keliaudamas į Ameriką, buvo pasiėmęs kortų malką.

Pamąstymas apie miestus, iš kurių esame kilę..

Vis kažkaip pagalvoju, kad labai įdomiai žmogus sudėliotas kai kalbama apie tai iš kur jis kilęs.

Kai esame kažkur užsienyje, tai visi sakome, kad esame kilę iš Lietuvos. Net ir ilgą pragyvenęs kitoje pasaulio šalyje, kiekvienas prisistato, kad yra iš Lietuvos.

O kai gyveni Lietuvoje jau prisistatydamas sakai iš kurio miesto esi kilęs.

Ir aš pvz. visada sakau, kad esu alytiškė, nors jeigu suskaičiuotume metus, kuriuos pragyvenau Vilniuje, jų būtų daugiau ( Vilniuje 20 metų, Alytuje 13 metų).

Aš netgi pirmuosius 4 savo gyvenimo metus pragyvenau Vilniuje, nes tėveliai čia studijavo. Po to išvažiavome į Alytų, o paskui jau baigusi vidurinę mokyklą išvažiavau studijuoti į Vilnių.

Taigi, aš Vilniuje jau nuo 1993 metų. Nepaprastai myliu jį ir žinau, kad tai vienas iš gražiausių pasaulio miestų. Vilniaus aura yra tikrai išskirtinė. Kiek esu kalbėjusi su mūsų viešbučio svečiais, visi būna nepaprastai nustebę dėl Vilniaus grožio ir įspūdingumo.

Tačiau..kad ir kaip aš Vilnių bemylėčiau, visada žinau, kad esu kilusi iš Alytaus. Ir pasakyti, kad esu vilnietė man net nekyla minčių.

O galbūt tas kilmės miestas visada ir lieka tas, kuriame tu praleidai vaikystę ir ėjai į mokyklą?

Ar reikia restorane dažnai keisti meniu?

Kiekvienas restoranas keičia savo valgiaraštį bent jau vieną kartą per metus, tačiau kartais netgi 2 kartus..

Arba pagrindinis restorano meniu lieka tas pats, tačiau jis nuolat papildomas restorano virtuvės šefo meniu, kuris dažnai būna pritaikytas gaminti iš pagal sezoną esančių daržovių ar kitų produktų patiekalams. Taigi, rudenį galima skanauti grybų meniu, vasarą braškių, šparagų ir t.t.

Tačiau aš dažnai galvoju ar reikia taip dažnai keisti meniu.

Juk dažnai svečias ateina į jūsų restoraną būtent dėl vieno ar kito patiekalo, kuris yra jūsų meniu. Jei tai steikų restoranas, tai dažniausiai svečias ir valgys steiką, jei tai japonų restoranas, tai jis atėjęs nori sušio.

Be to, žmonės labai dažnai prisiriša prie vieno ar kito patiekalo. juk pvz. mes nuėję netgi i japonų restoraną dažniausiai užsisakome pradžioje pabandyti įvairių sušių, o jau paskui kai einame, tai valgome beveik tą patį. Žmogus ieško to pačio skonio.

Žinoma, jei restoranai turėtų svečių, kurie ateina kasdien ir taip eilę metų, tada reikėtų meniu keisti net ne 2 kartus per metus. Tačiau, deja, restoranuose tokių gali būti tik vienetai..

Dažniausiai turbūt yra svečių, kurie apsilanko keletą kartų per mėnesį, na, o netgi jeigu vieną kartą per savaitę, tai galime būti tikri, kad jie ateina būtent dėl vieno ar kito patiekalo pas jus, dėl aplinkos ir tikrai jiems nenusibos jūsų restorano meniu. Juk jei pvz. vieną kartą per savaitę valgome kiniškų prtiekalų, vieną kartą japonų, vieną- lietuvių ir t.t. tai tikrai nesijausime nuobodžiaujantys ir valgantys tą patį maistą.

Labai dažnai restorano vadovai daro klaidą, kai mažėjant svečių restorane jie pradeda keisti meniu, manydami, kad svečiams nusibodo esantys patiekalai ir reikia kažko naujo. O tuo tarpu restoranas, įdiegęs naują meniu praranda dar ir tuos likusius svečius, kurie lankydavosi būtent dėl to pastovaus meniu, kuris jau išimtas. Svečiai netgi nekreipia dėmesio į tai, kad naujieji patiekalai dažnai būna mažesnės kainos, kad įvesti juos į rinką. Taigi, net ne kainoje esmė.

Dažnai iš atnaujinto meniu tik keletas patiekalų “prigyja” svečiams ir jie tampa restorano firminiais patiekalais. O kiti tk pasisvečiuoja ir visam laikui išnyksta iš meniu. Yra nemažai pastovių svečių, kurie prašo pagaminti jiems vieną ar kitą patiekalą, nors jo jau seniai meniu nėra. Ir mes visada mielai tai padarome. Tik dar reikia, kad virėjai juos mokėtų, nes juk per 10 metų jie būna jau pasikeitę.

Manau, kad restoranui yra svarbiausia ne prikurti begales naujų patiekalų, o išlaikyti senųjų, pastovių patiekalų kokybę ir skonį. Va čia yra daug sunkesnė užduotis.

Žinoma, geras virėjas yra tarsi kūrėjas, kuris nuolat kuria kažką nauja. Ypač įdomu dirbti su tokiais žmonėmis, kurie nuolat mokosi, važinėja į pasaulio virėjų konkursus. Mūsų Ruslanas nuolat gauna naujausius žurnalus iš viso pasaulio, pats dalyvauja mokymuose ir natūralu, kad jis turi begales idėjų. Tačiau visišką laisvę jis turi dažniausiai ruošiant banketus, vestuves ir t.t. Taip pat rengiame pvz. Azijos, italų ar kitokios virtuvės patiekalų savaites.

O su pačiu restorano meniu mes esame labiau konservatyvūs.

Žinoma, patiekalų pateikime ribų nėra ir čia visos naujovės sveikintinos. Patiekiant patiekalus labai matosi virėjo profesionalumas ir jo supratimas apie maistą.

Ruslanas šiuo metu ką tik grįžo iš atostogų Azijoje ir žinau, kad jis vėl pinas idėjų vėl norės daryti naują meniu, nes idėjų ten pasisėmė daug.. mes netgi sugalvojome, kad kai bus maisto gaminimo pamokėlė vasario mėnesį, tai gaminsime jo pamatytus ten patiekalus.

O visų svarbiausia jausti savo svečio skonį..