Ką tik perskaičiau Cheryl Jarvis knygą “Vėrinys”. Joje aprašoma tikra istorija, kai 13 moterų susidėję po 1.200 USD nusipirko deimantų vėrinį, kuris prieš joms suteiktą nuolaidą kainavo 37.000 USD. Tai nutiko Amerikoje ir šis atvejis buvo plačiai nuskambėjęs tiek spaudoje, tiek televizijoje.
Tos moterys prieš tai nebuvo jokios draugės, jos nei viena atskirai negalėjo nusipirkti tokio brangaus vėrinio, tačiau nusipirkusios jį kartu atrado visiškai naujų dalykų savo gyvenime. Kiekvienai iš šių moterų vėrinys turėjo visiškai skirtingą reikšmę.
Juk dažniausiai deimantai perkami tam, kad išskirtų moterį iš kitų, kad parodyti jos statusą, o šis pavyzdys mums tarsi įrodo, kad viskas priklauso nuo požiūrio į daiktą, kad galima ir kitaip.
Moterys nergi suorganizavo keletą labdaros renginių, kurių metu buvo galima nusipirkti 1 dieną pasipuikuoti vėrinių ant savo kaklo, o surinkti pinigai buvo skirti vargstantiems.
Moterys išmoko dalintis brangenybe ne tik tarpusavyje, bet duodavo ir kitoms moterims, kad jos užsidėję vėrinį pasijustų nuostabios. Jos vadovavosi Marko Tveno pasakyta mintimi, kuri ištarta prieš daugelį dešimtmečių: ” Nebūkime pernelyg išrankūs. Geriau turėti kažkieno segėtus deimantus nei jokių. ”
Tas deimantų vėrinys juk pradžioje buvo tik vienas iš milijonų tokių papuošalų, nieko neišskirtinis, tačiau būtent tų moterų sukurtos legendos ir geros enegijos dėka jis tapo išskirtinis. Jo vertė jau nebuvo tik tie pinigai už kuriuos jos jį nupirko.
Buvo labai įdomu skaityti kaip moterys suvaldydavo konfliktus, kurie kildavo dėl to, kad viena ar kita norėdavo vadovauti visai grupei, o jų teisės teoriškai ir praktiškai buvo lygios. O juk rodos, nėra sunkiau kaip surasti kompromisą moterų klubuose ar šiaip didesnėje kompanijoje.
Klausimas ar vyrai galėtų kažkokiu daiktu dalintis taip, kaip šios moterys? Kas tai galėtų būti: Ferrari, lėktuvas, o gal moteris?
Ir pabaigai viena mintis iš knygos:
“Nuosavybė yra pervertinama. Turėtume labiau domėtis dalijimusi. Turtas yra individualus, dalijimasis- bendras. Nesame tai, ką turime. Mus kuria tai, ką veikiame, kaip keičiame pasaulį. Iš pradžių grupės supratimas apie dalijimąsi buvo labai siauras. Manėme, kad taip kažką atiduodame, kad gauname mažiau. Tačiau kuo daugiau žmonių turėjo vėrinį, tuo vertingesnės patirties įgavome. Dalydamosi gavome daug daugiau. Jeigu dalysimės, planetos išteklių pakaks visiems.
Dalijimasis – kelias į laimę. “
Kartais, kad iššaugotume, tai ką turim, ar įgytume, mes linkę dalintis su kitais..
Gal ne visai į temą, bet…”Geriau būti nelaimingam, bet žinoti, negu laimingam ir gyventi … kaip kvailiui.” (F. Dostojevskis) Norėjau pasidalinti šia mintimi, kurią perskaičiau visai atsitiktinai. Ji mane labai įkvėpė, gal pasirodys prasminga ir Tau:) Gražaus savaitgalio:)