Rasa Martens

Pagaliau vėl šokiai..

Praeitą savaitgalį per TV3 prasidėjęs projektas “Šok su manim” buvo labai laukiamas.. du metai nebuvo šokių per TV.

Aš šio projekto laukiau dar ir dėl to, kad šoka mano buvęs šokių partneris LTV projekte “Šokių 10″- Artur Bajor. Juk Artūro šokančio TV ekrane su kita partnere nemačiau ir buvo įdomu pamatyti jį “iš šalies”.

O ir šiaip nemažai mano bičiulių ši kartą suksis ant parketo..

Prisiminiau daug dalykų žiūrėdama šia laidą:

• jaudulį prieš pirmąją laidą ir apskritai prieš tiesioginį eterį. Mūsų laida juk prasidėdavo iš karto po “Panoramos”, tai kai jau išgirsdavome orus, žinojome, kad už keleto minučių..ir dabar prisimenu tą širdies plakimą..
• komisijos komentarus- jų laukdavai tarsi nuo to pasakymo priklausytų visas gyvenimas. Kartais tai buvo labai malonu, kartais liūdna..O šį kartą kai žiūrėjau buvo kaip ko gaila, kaip ką gyrė visiškai be reikalo.. Bet labai malonu buvo vėl pamatyti p.Smoryginą ir prisiminti jo frazę sakytą man: PONIA Rasa, Jūs ne groteskas – Jūs dama.. Viso projekto metu juokėmės iš jos ir daugelis kolegų man vis primindavo, kad aš esu DAMA.
• supratau, kad jau niekada negalėsiu žiūrėti tokių šokių projektų nekreipdama dėmesio į patemptą arba ne kojytę, ištiestą arba ne nugarą, nepatogią arba super gerą specialiai šokiams suknelę ir dar daug kitų detalių, kurių anksčiau net nepastebėdavau;
• prisiminiau publikos plojimus ir begalinį palaikymą. Jis buvo toks svarbus ir kai būdavo kažkokie pakėlimai, įdomesni deriniai, o publika plodavo- jausdavaisi tikrai pakylėtas. man kažkodėl pasirodė, kad naujoje laidoje publika gana rami ir plojo mažokai..

Turbūt daugelis žiūrint šią naują laidą per TV3 taip pat ją lygino su legendiniu jau tapusiu LTV “Šokių 10″, nes pastarasis projektas tarsi nustatė standartą, kurį peršokti bus gana sunku, o gal ir nelabai įmanoma.

Na, o tiems, kas dalyvavo LTV šokiuose jis ir pasiliks pats geriausias, nustabiausias.

Juk ten įdėta tiek daug visų mūsų širdies..

Kada žmogus pradeda senti ?

Išėjus į lauką nors ir šilta, tačiau negali nepastebėti gelstančių medžių lapų. Rytais jau ta visiems žinoma rudeninė vėsa dvelkia tiesiai į širdį ir supranti, kad laikas bėga nenumaldomai greitai..

Vasaros jau kaip nebūta, o ji kaip kam net neprasidėjo..

Kiekvienais metais laikas bėga vis greičiau ir suvoki, kad turbūt taip ir prabėgs visas gyvenimas, o dar liksi 1000 dalykų nespėjęs padaryti.

O kada žmogus pradeda senti?

Visai neseniai žurnale “Laima” skaičiau vyriausios redaktorės Gitanos Bukauskienės mintis, kad senti pradedame tada, kai kalbame ir galvojame apie praeitį, o ne apie dabartį ir ateitį; kai svajones pakeičia prisiminimai.

Iš tiesų, ji teisi.. juk nemažai vyresnių žmonių tik apie senus gerus laikus ir kalba. Kalbama ir galvojama ne apie tą ką darysiu ar ko noriu, o apie tai ką dariau ir koks buvau.

O ir mes patys per kokius klasiokų susitikimus jau kalbame apie tai, ką iškrėtėme, kokie buvome ir t.t. Malonu prisiminti tuos laikus.

Tačiau taip būna vos dieną, o paskui sugrįžę namo vėl gyvename šios dienos darbais, ateities svajonėmis..

Taigi, galbūt ir nuo pačio žmogaus priklauso kada jis pradės senti. Vieniems viskas atrodo priešakyje ir esant 70 metų, o kitiems gyvenimas būna jau praėjęs vos 50- ies.

Reikia nenustoti mokytis, keliauti žiūrėti į pasaulį plačiai atmerktomis akimis ir mylėti žmones..ir tada niekada nebus senatvės mintyse..

Nuotykiai batų parduotuvėje

Vakar buvau prekybos centre “EUROPA”. Na, ir žinoma, kad ne be nuotykių grįžau iš ten.

Prieš rudenį, po visų atostogų, įmonių vadovai eilinį kartą peržiūri savo personalo sąnaudas  ir pergalvoja situaciją, nes ir toliau vis sklando kalbos apie dar didesnį vartojimo mažėjimą ir rudens sunkmetį.

Taigi, einu į prekybos centrą su tikslu- pasižvalgyti kokios naujos rudens kolekcijos ir galbūt kažką įsigyti sau. Prekybos centre žmonių labai nedaug nors mokslo metai jau čia pat, o ir iš atostogų daugelis sugrįžo į Vilnių..

Nusipirkusi visai nemažai naujų daiktų, su krepšiais užsuku į vieną gana gerų batų parduotuvę..jau prieš pat uždarymą. Ten žinoma didelės nuolaidos ir nauja kolekcija.

Aš ramiai padėjusi savo krepšius ( o tai reiškia, kad jau pirkėjas kaip ir garantuotas), apžiūrinėju batelius. Pirmiausia pardavėjai nepatinka, kad pati bandau ieškoti savo dydžio batelių, nors batai stovi ant viena ant kitos sudėtų dėžių ir jos visos matomos. Pasirodo dėžės visos tuščios.

Tada aš paprašau, kad ji atneštų vienų batelių mano dydį ir paklausiu ar ji turi kojinytę matavimuisi; juk vasara, visi vaikščiojame basnirčia, o rudeniui batelius ir apskritai batelius basomis matuotis nehigieniška.

Mergina manęs klausia:

-Ko? Batų matavimuisi kojinaičių? Nu, ko jau ko, bet tokių dalykų mes čia neturime!!!!

Va tai tau…naujieną pasakiau. Net nesuprantu, nes man rodos, kad visos parduotuvėse jų yra ir stovi net atskira dėžutė pilna pridėta. Man rodos, net “Maximoje” jų pilna pridėta ten, kur parduoda batus..

Tada pardavėjai pasakiau, kad nereikia ieškoti man batelių, nes pasimatuoti negalėsiu- juk nešiosiu batelius rudenį ir su kojinaite.

Pardavėja dar bandė mane įtikinti, kad galiu bandyti matuotis ir basa, tačiau mano nuotaika jau buvo šiek tiek kitokia nei tik įėjus i parduotvę..

Štai ir vieno firmos darbuotojo galia.

Žinoma, galima ginčytis, kad jei man reikėtų būtent tos kompanijos ir būtent tokių batų, aš juos būčiau pirkusi ir su tokiu “servisu”.

Tačiau šiuo metu taip nėra- pasiūla viršija paklausą ir tik geras aptarnavimas padaro prekę išskirtine iš kitų.