Rasa Martens

apie kvapą

” Negali gyventi šiame pasaulyje, nepalikdama jame dalelės savęs. Yra betoninėmis plytelėmis grįstų takų, pavyzdžiui, kreditinių kortelių čekių, darbo kalendorių ir pažadų, kuriuos kažkam davei.

Yra nematomų pėdsakų, sakykim, pirštų antspaudų, kurie lieka nematomi, nebent žinai, kaip juos surasti.

Bet netgi jei viso to nebūtų, vis tiek dar lieka kvapas. Kiekvienas gyvename savojo kvapo debesyje, kuris juda kartu su mumis,- nesvarbu, ar tikriname elektroninio pašto dėžutę, ar bėgiojame, ar stumiame sugedusį automobilį. Kiekvieną akimirką prarandame odos ląsteles,- keturiasdešimt tūkstančių per minutę,- kurios sukelia kvapų sroves nuo mūsų pirštų galiukų iki smakro.”

Jodi Picoult “NYKSTANTYS PAVIDALAI”

Pasivaikščiojimas gatvėmis ar sporto klubas?

Jei žmonės daugiau vaikščiotų pėsčiomis turbūt sporto klubai sulauktų tik tų, kurie nori tapti kultūristais.

Tai labai matėsi būnant Floridoje, kai matydavau, kad masiškai bėgiojama lauke su ausinukais (kai lauke 32 laipsniai karščio), einama į sporto klubus bėgti ant bėgimo takelio, bet į restoraną, kuris yra vos 5 minutės ėjimo pėsčiomis nuo viešbučio – kviečiamas taksi.

Tai kaip suprasti šitą reikalą?

Buvo labai juokinga stebėti viešbučio administratorę, kuriai papasakojome, kad iki Palm Beach centro nueisime pėsčiomis ( apie 20 min.).. Ji pirmiausia negalėjo patikėti tuo, po to rado daug argumentų ( nesaugu, karšta ir t.t.) tam, kad mes to nedarytume.  Kadangi tame viešbutyje europiečių beveik nebūna, o svečiai dažniausiai turtuoliai iš Niujorko ir Bostono, tai jie net ir nežino, kad gyvenantiems Londone, Paryžiuje, Berlyne, o ir Vilniuje tokie 20 minučių pasivaikščiojimai vienas juokas.

Ir dar, vienoje knygoje apie sveiką gyvenseną, kurią parašė japonas gydytojas skaičiau, kad žmonės būtų daug sveikesni, jei po valgio eitų ne ant sofutės prigulti ar prisėsti, o išeitų bent pusvalandžiui pasivaikščioti. Tada  ir “riebalai aplink bambą neapsistos”..

Savęs išbarstymas vakarėliuose..

Vakar “Stiliuje” buvo labai gražus Izoldos Gudelis interviu apie žmonių tarpusavio santykius, vakarėlius ir dar daugelį kitų dalykų.

Jos mintys apie savęs išbarstymą pažįstamiems, o ne tikriems draugams – man labai patiko. Patiko ir kitiems, nes ir Facebook’e netgi buvo ta tema diskutuojama.

Turbūt būtini visokie etapai žmogaus gyvenime – siautuliai vakarėliuose, naujų pažinčių paieška, ramybės fazės namuose, vėl atradimas senų draugų ir t.t.

Aš pati dabar labai retai einu į kokį nors didelį žmonių srautą generuojantį vakarėlį. Galbūt tikrai pavargau nuo paviršutiniškų šnekų apie nieką, galbūt dėl rudens..nežinau. Siaubingai man žurnaluose atrodo moterys, kurios vakarėlyje demonstruoja savo vardinių batų padus ir labai gražiai šypsosi..

Tačiau aš jokiu būdu neesu nusistačiusi prieš vakarėlius, nes tokie susibūrimai kartais tikrai tau duoda galimybę surasti naujų TIKRŲ draugų, kurių galbūt niekada kitaip nebūtum sutikęs. Turiu tokių kelis..

Be to, kartais tokiame susibūrime sutinki savo seną pažįstamą, kurio tiesiog nesutinki, nes kasdieniniai darbai užgožia viską ir nepalieka tam laiko.. Ir tada aš nepaprastai džiaugiuosi, kad tas, kas organizavo tą vakarėlį, tarsi atnaujino bendravimą  ir privertė tave prisiminti tą ar aną žmogų.. Žinoma, tokie vakarėliai tada turi pratęsimą kokiame nors restoranėlyje, ramiai gurkšnojant vyną ir jau kalbant tyliai, nuoširdžiai ir be svetimų žmonių..