Rasa Martens

Knygomis galima ir pasidalinti

Dar šiek tiek tęsiant temą apie knygas..

Štai koks sprendimas yra Vokietijoje.Daugelyje vietų, kur daugiau žmonių dirba arba prie įvairių parkų stovi štai tokios spintos ( su stiklinėmis durelėmis ). Jose galima įdėti knygas, kurių tau nebereikia arba pasiimti jei nori kokia nors ten esančia knygą.. Tokiu būdu galima savo perskaitytoms knygoms suteikti tolesnį gyvenimą..

Gali pasiimti, paskaityti ir vėl įdėti jau į kitą kažkur kitur esančią tokią knygų spintą.. žodžiu, idėja nuostabi ir labai sveikintina.

Labai norėčiau, kad ir pas mus tas kuo greičiau būtų…ir labai norėčiau, kad nebūtų taip, kaip su oranžiniais dviračiais Vilniuje.

O kas malonaus yra kai skaitai knygas?

Kažkada manęs Blog’o skaitytoja klausė, o koks tai malonumas skaityti knygas? Pažadėjau, kad kažkada pabandysiu pagalvoti..

Taigi, kiekvienam matyt kitoks tas jausmas skaitant knygas, tačiau man tai tarsi gyvenimo dalis. Tuo metu kai skaitai, pasaulis tarsi neegzistuoja, gauni naujų žinių ir idėjų.

Stengiuosi skaityti įvairiom kalbom, kad neužmirščiau jų, o be to, pats svarbiausias dalykas yra tai, kad skaitydamas visada mokaisi rašyti- kai skaitai lietuviškai, tai padeda rašyti be klaidų, kai vokiškai ar angliškai- mokausi naujus žodžius, išsireiškimus bei pačią kalbą.

Dažnai skaitau darbines knygas, kuriose ypač daug įdomių idėjų restoranui, marketingui, komunikacijai. Skaitydama žmonių biografijas visada džiaugiuosi, kad žmonės sugeba išgyventi esant sunkiausioms situacijoms. Ir dažnai pamatai, kad žmonės, kurie keitė pasaulį ir buvo labai žinomi, išgyvendavo visas tas pačias problemas ir džiaugsmus kaip ir kiekvienas iš mūsų. Skaitant istorinių asmenybių biografijas po to geriau suvoki kai kuriuos jų veiksmus ir įvykius..žodžiu, ir vėl mokaisi.

Man iš vis labiau patinka skaityti tikras istorijas, o ne romanus.

Nors dažniausiai ir romanuose būna tikros žmonių istorijos, tik nieks nebegali atrinkti kur ji tikra, kur ne, kas herojus ir t.t.

Bonoje vėl prisipirkau naujų knygų.. puodelis stiprios kavos, šnarantys knygos puslapiai, šiltas pledas ir už lango lietaus lašai..

Apie mūsų religiją..

Skaitydama buvusio muzikos įrašų pasaulinės studijos BMG generalinio menedžerio vokiečio Thomas M.Stein autobiografiją radau labai daug įdomių minčių apie katalikybę.

Tik nedaugelyje Europos šalių ( Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir Italijoje) egzistuoja oficialus bažnyčios mokestis, kuris iš karto nuskaičiuojamas tau gavus pajamas. Vokietijoje tai užsilikęs dalykas nuo Veimaro respublikos laikų, tačiau katalikų bažnyčia dėl to labai gerai gyvena. Tokiu būdu jie tarsi išrūšiuoja žmones, t.y. tie kurie moka- reiškia tikinys ir geri, o tie kurie nemoka- …. Bet ar tikrai tas, kuris neina į bažnyčia, nemoka jai tiesiogiai mokesčio, tačiau padeda vargšams ir organizuoja dideles labdaros kampanijas yra netikintis? Thomas M.Stein kelia klausimą ar tai yra Dievo žodis ar tik kunigų nusistatymai?

Šis žmogus beveik vienu metu palaidojo savo moteris ( buvusią žmoną ir dabartinę). Abi moterys mirė nuo vėžio, tačiau viena iš jų nebuvo bažnyčios mokesčio mokėtoja ir dėl to esant  net -15 laipsnių šalčio jos nebuvo galima nešti į bažnyčią. 200 žmonių stovėjo lauke ir šalo ir tarp jų buvo nemažai, kurie tuos mokesčius yra mokėję..

Žodžiu, toliau jis dar analizuoja kaip būtų jeigu bažnyčia turėtų veikti taip, kaip ir sėkminga arba ne verslo bendrovė rinkoje. Tada kunigai turėtų stengtis surinkti kuo daugiau žmonių ir juos įkvėpti geriems darbams, taip pat aukoti bažnyčiai, o taip pat galvoti apie tęstinumą ir ateitį.

Dabar gi bažnyčioje yra begalė draudimų- to negalima, tas blogai, tas amoralu ir t.t. Susidaro toks jausmas, kad klysti negali, o jei suklydai būsi griežtai nubaustas dar žemėje ( gausi nurodymus ką ir kiek kartų turi padaryti, kad išpirktum kaltę arba iš vis būsi pasmerktas)..

Tokioje situacijoje reikia prisiminti budizmą, kur daug kas remiasi kaip tik tuo, kad žmogus gali klysti, kad jis gali pats taisytis ir vėl klysti.. absoliuti tolerancija žmogiškiems dalykams ir didelis NE prievartai.

Pas budistus netgi jei jų vienuolis jaunuolis, pabuvęs vienuolyne suvokia, kad jam per sunku ir jis nori išeiti į pasauliečių gyvenimą- jie jį paleidžia, o paskui bei pamokslavimų ir didelių kančių priima atgal..jei tas jaunuolis vis tik suprato, kad jam vienuolyne geriau..