Profesorius Randy Pausch savo knygoje “Paskutinė paskaita” pasakoja vieną istoriją, kuri versle praverstų kiekvienam iš mūsų.
Taigi, kai jis buvo 12, o jo sesuo 14 metų jie nuvyko su šeima į Disney World, Orlande. tėvai leido jiems pavaiksčioti vieniems, ir vaikai tuo metu sumanė tėvams nupirkti dovaną, atsidėkojant už tą nuostabią dieną Disney parke. Taigi, susidėję visus savo pinigėlius jie nuėjo į ten pat esančia siuvenyrų parduotuvę ir nupirko rinkinuką ( druskinę ir pipirinę ) iš keramikos. Tai buvo nuostabūs 2 meškiukai.
Kai vaikai išėjo iš parduotuvės ir ėjo tolyn, iš susijaudinimo Randy paleido iš rankų dovaną ir meškiukai sudužo į šimtus šukių..abu vaikai verkė, kai prie jų priėjo suaugusi moteris ir išklausiusi istoriją patarė vaikams eiti atgal į parduotuvę ir paprašyti naujos druskinės ir pipirinės.
Tai atrodė neįmanoma, nes juk Randy suprato, kad tai jo ir tik jo kaltė. Tačiau moteris liepė vistiek pabandyti.Vaikai nuėjo..
Pardavėja išklausiusi jų istoriją nusišypsojo ir pasakė, kad vaikai tuoj pat gaus naują rinkinuką, ir kad tai jos kaltė, kad ji nesupakavo visko taip, kad jis nesudužtų jei iškris dar ne namuose, o vaikų rankose.
Vaikai papasakojo visą istoriją tėvams ir toliau viskas klostėsi taip: Randy tėtė dirbo labdaros srityje, kur organizuodavo ekskursijas vaikams. Taigi, po to įvykio į Disney World važiuodavo dideli autobusai su vaikais, kuriems bilietus pirkdavo Randy tėtė iš šeimos biudžeto. Per 20 metų tai buvo daugiau nei 100.000 USD.
Kai pats profesorius Randy Pausch, konsultuodamas Disney World kompaniją kaip ekspertas, kompanijos vadovams papasakoją šią lojalumo istoriją ir paklausia ar dabar kompanjos politika irgi yra tokia ir ar pardavėja vaimas pakeistų sudužusį daiktą į naują, vadovai atsako, jog turbūt NE.
Ir tai atsitinka tok dėl to, kad jie savo buhalterijoje neturi sistemos, kuri nustatytų, kad druskos ir pipirų malūnėlis už 10 USD, gali atnešti kompanijai ateityje 100.000 USD.
Taigi, turi būti galimybė ne tik nustatyti pelną ar nuostolį. Kompanja turi mokėti parodyti ir širdį. Ir tai tikrai atsiperka..
Tai jau tikrai.I ta parduotuve ,kur jauciuosi nepatogiai,ypac,kai konsultantems pasakau ,kad siandien tik apziuriu,o ,ar pirkti,pagalvosiu-isgirsti negeru dalyku.Nebesinori ir grizti.Atrodo,apseisiu be to,ka nuziurejau.O as tikrai neperku is pirmo karto.Man reikia keleto dienu apsispresti.O jei as galiu apseiti be to daikto?kam metytis?bet ,jei kasdien kazkas kirba-,,va,ten toks daiktelis,nebrangus,turesi dziaugsmo,verta”-griztu.bet,kur is manes pasisaipe-negriztu.As tai vadinu lemtimi-na,likimas leme,kad to daikto nereikia.
Tikrai visos ne tik prekybos imones ,bet ir paslaugu turi parodyti sirdi,kad noretum sugrizti.Nors is kur tiek rasi geru tu pardaveju ir konsultantu.Sunus dabar kartu mokosi ir dirba apsauginiu.Tai namie pasakoja,kaip konsultantai slapstosi nuo zmoniu.Tokiu juoku pripasakoja.Sako zmones daznai kreipiasi i ji,nors jam negalima bendrauti su klientais,tai jis grieztai pakviecia konsultanta ,pristato ji ir neber tam kur detis…
O gerumas visad gerumu atsiperka ir simteriopai.