September 30, 2008
Laisvalaikis, Įdomybės
4 Comments
Su savo mylimu automobliu papajos spalvos AUDI TT važinėju jau 4 metai ir kiekvieną dieną tikrai juo džiaugiuosi ir labai jį myliu. Jis labai išskirtinis, dinamiškas, mažytis ( lengva parkuotis), žiemą stabilus ant kelio ir t.t. Turbūt jau visi ir žino, kad aš esu labai prisirišusi prie AUDI. Taip yra dar ir todėl, kad Lietuvoje Audi centras siūlo tikrai išskirtinį servisą.
Tačiau vis dažniau manęs visi klausinėja kada gi bus naujas? Teoriškai pagalvojus, lyg ir reikėtų, bet pati sau nerandu motyvacijos kodėl. Čia va ir yra gerų automobilių bėda, kad jie geri ir negenda, tai ir keisti tik dėl prestižo nebūtina. Na, bent jau man tai tikrai nėra motyvas. Galvojant apie dizainą iki šiol kažkaip nebuvo tokio, dėl kurio būčiau pasiruošusi keisti sąvajį, tačiau…
Šiandien bandžiau naują automobilį, AUDI A5. Tikrai, jis nuostabus..
Visiškai negaliu lyginti su savuoju TT. Nekalbant jau apie jo išvaizdą, naujojoje A5 begalinis komfortas, nepaprastai daug technikos naujovių ( net raktas kaip ne raktas, o kažkas tik spustelėti ir automobilis užsiveda 
). Žodžiu, puikus automobilis.. Kolegos manęs paklausė, ar yra kas nors, kas tame automobilyje man nepatinka. Taip,yra- jo kaina. Nors gerai pamąsčius, manau, kad jo kaina atitinka kokybę.
Stebiuosi kaip kompanijai AUDI pavyko taip teisingai “įšokti” į luxus automobilių rinką. Visa jų marketingo kampanija buvo tinkamai sudėliota ir pasiekė savo tikslą.
Taigi, dabar jau ir nebežinau ar jau esu tokia tikra sakydama, kad nenoriu keisti savo automobilio..
September 29, 2008
Restoranas, Įdomybės
No Comments
Prasidėjus įvairiems kulinarijos šou televizijoje vis didesnę reikšmę įgauna maisto ruošimo technologijos. Tokiu būdų po truputį prestižine specialybe tampa virėjo profesija. Užsienyje ši profesija labai gerbiama jau seniai. Tiesa, ten dažniausiai virėjai yra vyrai, nes darbas tikrai sunkus.
Pas mus Lietuvoje, kol kas mes neturėjome gilių pasaulinių virtuvių patiekalų gaminimo tradicijų ( daugelis nežinojo netgi prieskonių įvairovės, o tik krapus, petražoles, na, o aukščiausio lygio prieskonis buvo “Vegeta”). Virėjo profesija labiausiai asocijuodavosi su lietuviškų patiekalų gamyba ir juos gaminančia stora teta.
Tačiau verta pažymėti, jog tai ką daugelį šimtmečių valgydavo Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos karaliai šiandien jokiu būdu nebūtų galima vadinti gurmaniška virtuve. Skirtumas tarp paprastų žmonių maisto buvo tik daug didesnis maisto kiekis.
Tik 15 amžiaus viduryje Italijos aristokratai ir kiti turtingi žmonės pradėjo prisiminti antikinės Romos kultūrą ir jos valgius.Paskui jau prancūzų karališkieji rūmai įsijungė į šią kovą ir išgarsėjo ypatingais padažais, paštetais ir desertais, kurie žinomi iki šių dienų. Japonų ir kiniečių kultūroje maistas taip pat užėmė vieną iš svarbiausių vietų, ypač jo estetinis vaizdas.
Galbūt todėl visame gurmainiško maisto pasaulyje ir yra garsiausios italų, prancūzų bei azijiečių virtuvės. Tai tarsi kertiniai akmenys, o visa kita jau yra atšakos.
Virėjai Lietuvoje jau turi galimybes mokytis ne tik iš knygų ar TV, bet ir į čia atvažiuojančių specialistų. Be to, kai kas važiuoja į pasaulines maisto parodas, stažuojasi užsienyje..žodžiu, vejamės mes turbūt dėl politinių priežaščių kažkada nuvažiavusį traukinį..
September 28, 2008
Laisvalaikis, Pamąstymai apie..
1 Comment
Dažnai nemokame džiaugtis tuo, ką turim.
Juk kai pagalvoji, ar jau tikrai taip viskas yra blogai? Argi taip jau nieko ir neturime? Žinoma, visiems aišku, kad gero yra nepaprastai daug, išsipildžiusių svajonių taip pat, bet kiek mums už tai reikėjo užmokėti..
Palmira Kelertienė ( apie ją parašysiu kada nors daugiau ) yra labai taikliai pasakiusi, kad kai meldžiame Dievą išpildyti mūsų svajones, nesiderame su juo dėl kainos, kurią teks už tai sumokėti.
O gyvenime mokėti mums tenka juk už viską. Ir netgi jei tai mūsų išsipildžiusi svajonė. Ir galbūt tada nereikia pykti, kad ji labai jau brangiai mums kainavo.
Geriau reiktų prieš meldžiant svajonės išsipildymo dar kartą tikrai gerai apmąstyti ar tikrai mums to reikia, ar mes esame pasiruošę už tai užmokėti bet kokią kainą, turint omenyje net savo nervų ir sveikatos kainą? Juk kartais kaina gali būti tokia baisingai didelė, kad palūkanas teks mokėti visą gyvenimą..
Todėl manau, kad kai jau turime išsipildžiusią svajonę, mes tiesiog turėtume ja džiaugtis…be jokių BET…
